Kai man buvo 14 metų, pirmą kartą susikūriau blogą. Atsimenu, kaip įkėliau aukštakulnių nuotrauką ir kažką apie juos parašiau (dabar juokas ima prisiminus). Kaip perkraudavau puslapį kas kelias valandas, kad patikrinčiau ar kas nors peržiūrėjo mano įrašą. Tuo metu visiškai nesupratau, kaip veikia peržiūros, kaip išplatinti savo puslapį ir kad vienas įrašas nieko nereiškia, o kitiems atrasti mane būtų prireikę ne vieno mėnesio darbo. Kiek save pamenu, ne kartą sukurdavau naujus puslapius ir juos labai greitai ištrindavau.

Įžengus į suaugusio žmogaus gyvenimą, toliau tęsiau savo rašymo kelionę. Rašyti sau ir lieti žodžius ant popieriaus man sekėsi puikiai, per 9 metus prirašiau virš 20 dienoraščių, bet išleisti tekstą viešai buvo katastrofa. Vis kurdavau naujus puslapius, instagramo paskyras, bet papostinusi kelis kartus, pastoviai jausdavo tokį stiprų fizinį nuovargį, kad tiesiog daugiau nebegalėdavau net priversti savęs sėsti ir rašyti. Taip 13 metų mesdavau dar net nepradėjusi, kartodama tą patį ciklą, elgesį ir tuo labiau nežinodama, kodėl taip darau.

Bet štai, mečiau darbą be jokio plano su noru dirbti sau ir pradėjau savęs klausti, ką aš noriu veikti toliau.

Atsakymo nežinojau, neturėjau net įsivaizdavimo kaip per 9 mėnesius galiu susikurti veiklą, kuri generuos pajamas. Rašymą tikrai svarsčiau, bet susidūriau su ta pačia problema - negaliu išlaikyti pastovumo ir kiekvieną kartą tiesiog jaučiuosi išsunkta. O uždirbti iš to, likus 4 mėnesiams ir turint nulinę auditoriją socialinėje erdvėje, mano suvokimu beveik neįmanoma, tam reikėjo daugiau laiko nei jo turėjau. Grįžimo į samdomą darbą net nesvarsčiau, tai man prilygo vidinei mirčiai. Pasiekusi dar vieną baimės dugną, užsirašiau į koučingo sesiją ir jos metu pamačiau tikrąją priežastį.

Giliai viduje nenorėjau, kad rašymas taptų dar viena pareiga mano gyvenime.

Subscribe now

Praėjus 8 mėnesiams nuo koučingo sesijos, nusprendžiau pradėti ir labai nedrąsiai patikėjau savimi. Pradėjus rašyti pirmąjį įrašą, supratau, kad toli nenueisiu – neturėjau konkrečios dienos kada rašysiu, o sistema „kada pasitaikys, tada rašysiu“ netenkino. Žinojau, kad neturint disciplinos sustosiu. Prisiklausiusi podcastų apie neuromokslą, uždaviau sau kelis klausimus - kaip aš noriu dirbti ties savo svajone ir kaip galėčiau tą procesą padaryti maloniu. Nusprendžiau rašymą paversti filmo scena ir romantišku ritualu – kiekvieno penktadienio rytą eiti į kavinę ir rašyti. Taip mano vienas įrašas per mėnesį patapo keturiais.

Pirmą kartą gyvenime pajaučiau, kad imuosi realių veiksmų svajonių gyvenimui kurti. Visą suaugusio žmogaus gyvenimą žaidžiau saugiai – naudojausi esančiomis aplinkybėmis ir galimybėmis. Tačiau niekada neįdėjau pakankamai pastangų ir darbo, kad sukurčiau gyvenimą tokį, apie kurį svajojau.

Per kelis romantiško rašymo mėnesius nestačiau savęs į jokius rėmus, nekūriau strategijų, neišsikėliau tikslų ir leidau sau rašyti „nesąmones“. Neturėjau lūkesčio, kad kas nors skaitys ir to net nenorėjau, jaučiau didžiulę baimę įsileisti kitus į savo vidinį pasaulį. Bet gyvenimas tuo ir nuostabus, kad moka mus nustebinti, kai esame tam pasiruošę. Vieną dieną gaunu pasiūlymą aplikuoti į finansuojamą projektą, kuriame suteikiama mentorystė verslams. Verslo aš neturėjau, realių rezultatų substacke irgi. Bet giliai širdyje turėjau norą, kad rašymas vieną dieną taptų mano pagrindine veikla. Su didžiuliu nepasitikėjimu savimi ir baime, išsiunčiau savo registraciją.

Nebuvau net pasvajojusi, kad per pirmus mėnesius ne tik sugebėsiu išlaikyti pastovumą, paleisti tekstus į gyvenimą ir tuo mėgautis. Bet ir stovėti prieš kitus, pristatyti savo veiklą ir pasakyti garsiai „aš rašau substacke“. Turėti 20 prenumeratorių, leisti kitiems pamatyti netobulą mano versiją ir per savo istoriją parodyti, kad man irgi būna sunku. Prie viso to, dar turėti mentorę, kuri padės man dirbti ne tik ties savo tikslais, bet ir labai dideliu netikėjimu savimi.

Pagal mano įsivaizdavimą, šią akimirką turėjau būti išleidusi 4 tekstus, turėti nulį prenumeratų ir peržiūrų, o apie rašymą turėjo žinoti tik 3 žmonės ir tai, be prieigos prie mano substacko. Nors tai, ką įvardijau kitų akimis gali atrodyti nedideli pasiekimai, bet man tai didžiulis šuolis į priekį - juk turėjau būti toliau nematoma.

Gyvenimas mums atveria netikėtas galimybes, kai einame savu keliu ir svajojame savo svajones.

Kai esame pasiruošę pakelti užpakalį nuo sofos, prisiimti atsakomybę, žengti pirmyn į nepatogumus ir nežinomybę. Dar nei karto gyvenime nesu pasakiusi, kad išpildžiau savo svajonę daug geriau nei tikėjausi. Na, galbūt vieną kartą, kai nėriau stačia galva ir išdrįsau mėnesiui išvykti į Graikiją. Mano gyvenimo scenarijuose visada buvo „įgyvendinau savo svajonę, bet ne taip, kaip tikėjausi“.

Šį kartą jaučiu, kad turėtų būti kitaip. Laukiu nesulaukiu, kada savo pačios pastangomis susikursiu tai, apie ką svajojau daugybę metų. Kelionė niekada nebus tik apie drugelius ir gėlytes, kad ir kaip norėtųsi. Mano pasidalinimas galėjo nuskambėti kaip iš pasakos. Tokias storijas mes girdime instagrame, kai bando mums parduoti tobulo ir lengvo gyvenimo paveikslą. Bet visi esame patyrę savo kailiu, kad gyvenimas pirmiausia keičiasi per nepatogumą.

Mano istorija taip pat nėra tik drugeliai ir gėlytės. Šiuos kelis mėnesius kiekviename žingsnyje turėjau šokti nuo uolos - kartais didesnės, kartais mažesnės. Turėjau ignoruoti visus pavojaus signalus, siunčiamus pasąmonės, įveikinėti pati save, susidurti su gėda, įgauti drąsos, laužyti susikurtus įsitikinimus ir įvaizdį, kokia esu. Turėjau susidurti su baime, kad galimai būsiu nukryžiuota ir drebančiomis kinkomis vis eiti į priekį su nežinojimu, kur visa tai nuves. Vis dar abejoju, bet žengiu žingsnius pirmyn.

Bet čia kita istorijos dalis, kuria pasidalinsiu sekantį kartą.

Iki kito susitikimo,

Gabija 💕

Skaityk toliau:

Internete ne kartą skaičiau kitų istorijas, kaip išėjo iš darbo, paliko užnugary senus gyvenimus ir išvyko keliauti. Nuo to viskas pasikeitė ir dabar jie laimingi, sėkmingi ir uždirba krūvas pinigų. Darbo metimas skamba labai romantiškai, taip? O kas vyksta, tarp visko metimo ir buvimo laimingu, kai gyveni kasdienį gyvenimą ir neišvyksti metams į Aziją? Apie tai, kaip atrodė mano išėjimas iš darbo ir pirmi metai po jo, jau esu parašiusi pirmoje dalyje – siūlau perskaityti prieš tęsiant toliau.

Pokyčiai nesibaigia ties naujos veiklos radimu

Išėjimas iš darbo man buvo psichologiškai sukrečiantis sprendimas. Ne tik sprendimas išeiti iš darbo, nes pavargau taip dirbti, bet atsisakymas gyventi, kaip iki šiol gyvenau. Pradžioje sunku suprasti, kur visa tai nuves – labai daug baimės, nežinomybės, aiškumo nebuvimo, streso „o tai ką darysiu toliau??“.

Tuomet po truputi ateina aiškumas, klausimai randa savo atsakymus ir atrodo pagaliau galiu atsikvėpti. Vis dar bandai pasimatuoti tuos pačius įpročius, kuriuos turėjai prieš tai – dirbti taip, kaip dirbai anksčiau, elgtis lygiai taip pat, turėti tas pačias rutinas, pomėgius, galbūt net bendrauti su tais pačiais žmonėmis, bet pamatai, kad kažkas nebeveikia ir tuomet kyla dar daugiau klausimų.

Anksčiau turėjai didelį krūvį, todėl buvo priežastis jausti stresą, chaosą ir „nieko nespėju“. O dabar nėra nei vieno išorinio dirgiklio, bet toliau varai max, nieko nespėji ir chaosas iš gyvenimo nedingsta.

Toliau bandai nuraminti save scrollinimu, įsikvepiant žmonių nuotraukomis ir gražiais gyvenimais, bet pradedi suprasti, kad tie dalykai, kurių tu nori net nėra tavo. Kad iš tiesų sieki jausmo, kurį manai gausi tai pasiekęs. Ir supranti, kad nebežinai ko pats nori.

Spaudi save būti produktyviu 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę, generuoti naujas idėjas ir rodyti pastovius rezultatus, dar spėti sveikai maitintis, sportuoti, rūpintis buitimi, pramogauti, susitikti su draugais ir šeima, bet jautiesi toks pavargęs nuo pastovaus bėgimo, buvimo užimtu ir reikalavimo sau padaryti viską vienam.

Sumažėjusios pajamos apriboja tavo norus ir poreikius. Anksčiau galėdavai laisvai keliauti, eiti į koncertus, vaikščioti po kavines, tiesiog pramogauti ir leisti sau užsimanius nusipirkti ko nori. Bet dabar turi išmokti gyventi su mažiau, o viduje taip stipriai norisi toliau „viską sau leisti“.

Taip stipriai savo savivertę siejai su tuo, kiek daug padarai ir uždirbi, kad dabar net pradedi jaustis mažiau vertas būti šioje žemėje. Jautiesi prastas, nenaudingas ir nesugebantis nieko padaryti.

O galiausiai, taip save visose situacijose spaudi, kad fizinis kūnas tave sustabdo ir pasieki visišką dugną, kai tiesiog nebegali toliau gyventi kaip gyvenęs.

Tai yra mano istorija, ar atpažįsti save bent vienoje iš šių situacijų?

Kas vyksta toliau?

Mano dugnas įvyko su kelio trauma, gavau uždegimą ir nebegalėjau nei gulėti, nei sėdėti, nei vaikščioti ar stovėti be skausmo. Jaučiau pastovų skausmą ir turėjau save sustabdyti iki visiško minimumo – pasirūpinti maistu, padaryti tik tuos darbus, kurie buvo svarbiausi ir tvarkytis namus (nenorėjau sėdėti su dulkių sluoksniais mėnesį laiko). Aš toliau dirbau, bet dariau tik pačius būtiniausius darbus, nes išsėdėti galėjau max valandą.

Praėjus mėnėsiui po traumos, uždegimas praėjo nors kelis nesusitvarkė ir didžiavausi savimi, kaip aš puikiai sugebėjau pati viena savimi pasirūpinti su skaudančiu keliu ir neprašyti niekieno pagalbos. Bet su pasididžiavimo jausmu atėjo toks stiprus vienatvės jausmas.

Iki to momento stengiausi viską patempti viena, niekada neprašydavau pagalbos, neišsakydavau savo poreikių, nemokėjau pasakyti „ne“ ir spausdavau save visada turėti jėgų kažką veikti. Kėliau sau tokius didelius reikalavimus kokia aš turiu būti, kaip elgtis, kaip mąstyti ir būti kuo įmanoma tobulesnei iki kol suvokiau, jog aš esu kratinys viso to, ko tikėjosi iš manęs aplinka ir visuomenė.

Per visą savo gyvenimą aš labiausiai stengiausi būti viskuo tik ne savimi ir tos naštos jausmas paėmė viršų, kai aš visiškai nebeturėjau jėgų veikti, emociškai išsekau, jaučiausi viskuo nepatenkinta ir niūri. Aplankė toks sunkumas krūtinėje ir nebežinojau kaip su savimi tvarkytis. Visa tai tęsėsi 1,5 mėnesio - kasdienis nenoras veikti, maža jausmų aplitudė ir supratimas, kad nebeteikia džiaugsmo net paprasti dalykai, kurie anksčiau patikdavo. Čia ir prasidėjo visas pokytis.

Supratau, kad turiu pradėti kurti save nuo nulio

Niekada gyvenime savęs nekūriau. Eidavau ten, kur atsirasdavo galimybės, kur srovė nunešdavo ir galvodavau, kodėl iš esmės savo svajones įgyvendinu, bet visiškai ne taip, kaip norėjau, o to jausmo, kurį galvojau, kad gausiu – nėra.

Kai atėjo metas iš tikrųjų pradėti kurti save ir savo gyvenimą, pamačiau, kad pradžia nėra tokia paprasta. Pasirodo, kad pirmiausia nutinka viskas, ko tu nenori ir tik po to pradeda aiškėti kelias. Nors turėjau jau ne vieną kartą įrodymą, kad pirmiausia pokyčiai nutinka per nemalonias patirtis, bet aš vis tiek šventai tikėjau, kad viskas bus rožėmis klota – malonu, gera, patogu ir šilta.

Iš tiesų, pradžia nuo nulio yra tas pirmas nedrąsus žingsnis į priekį. Dar nepramindžiotas kelias, kuriuo žengdamas nežinai ką rasi po kojomis. Pradedi ieškoti kas tau patinka, ko nori, kaip nori. Pradedi iš savęs mažiau reikalauti, sumažini savo standartus ir bandai naujas ribas, bet tuo pačiu ir esi pasimetęs ar čia eini į kitą kraštutinumą, kai per daug save saugai.

Tai momentas, kai pradedi ieškoti. Supranti, kad elgtis taip, kaip elgdavaisi anksčiau nebegali, bet to naujo „savęs“ dar nesusikūrei. Ir blaškaisi kaip pasiklydęs ėriukas kalnuose, dar neatradęs to tyro gyvenimo džiaugsmo ir laisvės pojūčio. Momentais pagauni save, kad galbūt jau darosi aiškiau, bet tuomet vėl vėjas papūčia ir išblaško tavo žinojimą, nes dar taip netvirtai stovi ant kojų ir nežinai kiek ilgai tai dar tęsis.

Bet dabar tavo kelrodė žvaigždė yra klausimas „Tai, ko gi noriu aš?“. Daugiau nieko nereikia žinoti šią akimirką, nes kažkada bus aišku. O po to kartosi visą ciklą iš naujo. Tuom ir gražus tas gyvenimas, kad kai tik pajauti, kad pagaliau viskas „susitvarkė“, žiūrėk jau ir vėl nori keistis.

Iki kito susitikimo,

Gabija 💕

Niekada nebuvau žmogus, kuris scrollina valandų valandas, bet užeiti pažiūrėti savo „mėgstamiausių“ žmonių storių nevengdavau. Nors žmonės, kuriuos sekiau (lietuviškai tai skamba kraupiai :D) man patiko, bet galiausiai pradėdavau lygintis, užsimanydavau dalykų, kuriuos jie turėdavo ir idealizuodavau, kad jų gyvenimai belekai geri ir tik mano vienos toks šūdinas.

Dar prieš pradedant iššūkį buvau įsikvėpusi naudoti mažiau soc. tinklų, kai pamačiau instagrame, kad vienas iš mano sekamų žmonių nusipirko Brick, kuris blokuoja programėles. Jau nedaug trūko, kad ir aš suvesčiau banko kortelės duomenis ir nusipirkčiau tą kvadračiuką. Tuomet sustabdžiau save ir paklausiau „Ar tikrai esu tokia nevalinga ir negaliu pati sumažinti soc. tinklų naudojimą? Ar tikrai turiu mokėti už tai, kad nenaudočiau jų?“. Užteko šių klausimų, kad mano užsispyrimas įsijungtų - išjungiau svetainę ir nuo tos akimirkos pradėjau mažinti instagramo naudojimą. O po 3 sav. sumąsčiau šį iššūkį, kurio metu ne tik instagramo negalėjau naudoti, bet ir pastoviai googlinti, ieškoti atsakymų, žiūrėti youtube.

Ar buvo lengva? Ir taip, ir ne.

Labiausiai gelbėjo užimtumas. Tą mėnesį turėjau daug veiklos, veiksmo, savaitę laiko keliavau ir mėnuo prabėgo nepastebimai. BET sunkiausia buvo, kai nieko neveikiau. Kai turėjau atsigulti, pailsėti ir negalėjau imti telefono į rankas. Tomis akimirkomis pagalvodavau, kaip būtų gerai atsigulti, pascrollinti ir „pailsėti“. Mes visi žinome, kad scrollinant mes tikrai nesiilsime. :D O dar ateinantis labai tylus kaltės jausmas, kad aš turiu kažką veikti, juk negaliu tik gulėti. Scrollinimas TIKRAI buvo „veikla“. :)

Kai nebūdavo ką veikti, norėdavosi įsijungti youtube video ir išvaistyti savo laisvą laiką. Mano nuostabai, kai aš to nepadarydavau, labai greitai ateidavo įkvėpimas veikti kažką kito. Atsirado laiko ir plaukų kaukę pasidaryti, ir susitvarkyti lentynas, ir padidėjo kūrybiškumas, tad sėsdavau ir rašydavau. Tomis akimirkomis supratau, kad pastoviai žiūrėdama, klausydama, naršydama aš tiesiog švaistydavau savo energiją - tik pripildydavau pigaus dopamino baką, kuris mano norą veikti sustabdydavo.

Antra iššūkio pusė buvo sunkesnė ir su daugiau nuklydimų.

Užeidavusi pažiūrėti instagrame išsaugoto recepto, nejučiomis peržiūrėdavau savo „mėgstamų“ žmonių storius. Noras vis kažką eiti ir veikti telefone nebuvo labai sumažėjęs. Radau būdų, kaip apeiti pačios susikurtas taisykles.

Kartais tiesiog įsijungdavau youtube ir pažiūrėdavau, kas naujo įkelta. Nieko ten nerasdavau ir išjungdavau, vis tiek negalėjau žiūrėti. Taip dariau ne vieną kartą, o smegenims tikriausiai ir tokio scrollinimo užteko. Taip pat esu viename chat’e, kuriame dalinasi apie mitybą ir aš labai nuoširdžiai jį skaičiau, kas iš esmės nėra scrollinimas, bet suprantu, kad tai irgi būdas naudoti telefoną.

Visgi prieš iššūkį savo gyvenime daugiausia dopamino susirinkdavau iš youtube žiūrėjimo. Tai buvo pats geriausias savęs blaškymo mechanizmas mano gyvenime. Iššūkio metu leidau sau pažiūrėti vieną video kartą į savaitę, šios taisyklės laikiausi ir nenuklydau. Bet paskutinė savaitė buvo labai sunki, nes jaučiausi demotyvuota iš vis kažką veikti.

Tikiu, kad susidėjo daugiau dalykų nei tik šis iššūkis. Tuo pačiu ir tikiu, kad smegenims gavosi truputi šokas, kai pastoviai kasdien save maitindavau tuo minėtu pigiu dopaminu, o štai vieną dieną viską išbraukiau ir nebebuvo būdų, kaip gauti greitą pasitenkinimą.

Iššūkis atnešė ir gražių pokyčių.

Jau trumpai paminėjau, kad atėjo noras daugiau veikti savo realiame gyvenime. Tą mėnesį tikrai jaučiau, kad turiu daugiau noro daryti tuos paprastus, kasdienius dalykus (iki paskutinės savaitės :D), kuriems anksčiau „trukdavo“ laiko. Juk pascrollinti mes visi turime laiko. :)

Didžiausią skirtumą jaučiau savo viduje. Nustojimas žiūrėti kaip kiti gyvena, ką veikia ir kokius pusryčius valgo, man smarkiai sumažino lyginimosi jausmą. Mintyse buvo daugiau erdvės, mažiau galvojimo apie nepažįstamus žmones, mažiau noro turėti dalykų, kuriuos turi jie, mažiau noro pirkti.

Jaučiau didelį pasiekimą, kai pavyko keletą kartu atsigulus nenaudoti telefono. Tiesiog gulėti ir ilsėtis, nieko neskaitant, nežiūrint ir tiesiog būnant. Tada ir išlindo tas kaltės jausmas. Dabar norisi įtraukti to dar daugiau į gyvenimą. Kad ir 5 min. skirti nieko neveikimui.

Negaliu pasakyti, kad iššūkis pakeitė mano gyvenimą.

Nejaučiu wow efekto, kad mano gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai, bet tikiu, kad maži žingsneliai veda link didelio pokyčio. Klausimas, kaip tęsti tai, ką pradėjau? Jaučiu, kad daviau sau gerą startą, nors iššūkis pasibaigė prieš 4 dienas, aš vis dar iki dabar neturiu noro eiti ir naršyti instagramą, žiūrėti video.

Suprantu, kad tai gali būti labai laikina, bet tikrai jaučiu šiokį tokį lengvumą viduje, kai nesidomiu kitų gyvenimais, kai neprilipdau sau kitų žmonių gyvenimų ir svajonių. Tęsiu savo iššūkį, tik ne per draudimą, bet per pokalbį su savimi. Tikiu, kad ilguoju laikotarpiu mano gyvenimo kokybė pagerės, turėsiu daugiau jėgų gyventi, ne tik galvoti ar stebėti kitus.

Jeigu turite savų būdų, kaip atsilaikote nuo telefono naudojimo, labai lauksiu pasidalinimų komentaruose! O jeigu esate vienas iš tų žmonių, kuris nejučiomis turi didelį ekrano naudojimo laiką, išbandykite šį iššūkį ir tikrai garantuoju, kad gausite daug įžvalgų apie savo gyvenimą!

Iki kito susitikimo,

Gabija 💕

Subscribe now

Prieš 1,5 metų nusprendžiau padaryti tai, ko smarkiai bijojau ir vengiau - išeiti iš darbo be jokio tolimesnio plano su tikslu pradėti dirbti sau. Tai buvo mano svajonė dar kol studijavau, bet niekada neturėjau idėjų ką galėčiau veikti toliau ir finansinių galimybių leisti sau nieko neveikti. Neturėjau idėjų, ką darysiu toliau ir tuo metu, bet sprendimą vis tiek priėmiau.

Nedariau to aklai, šios mintys sukosi jau apie pusę metų. Darbe darėsi vis sunkiau patempti pastovų stresą ir didelį darbo krūvį. Prasidėjus didesnėms problemoms darbe, atėjo metas žengti šį žingsnį. Labai bijojau, abejojau ar sugebėsiu ir turėjau stiprų nepasitikėjimo savimi jausmą. Bet darbinės problemos nugalėjo ir nėriau stačia galva.

Finansinių galimybių įsivertinimas

Iš karto užbėgu įvykiams už akių, kad mano pasidalinimai neskatintų tokių sprendimų, nes jie yra stipriai rizikingi. Esame apdovanoti nuostabia Lietuvos sistema, nes galime gauti išmokas iš užimtumo tarnybos, o blogiausiu atveju - visada sugrįžti į samdomą darbą. Bet visada reikia įsivertinti savo finansines galimybes: kiek gausi išmokos, kiek turi santaupų ir kitus niuansus. Aš gyvenu Panevėžyje, turiu nedidelę paskolą už butą ir mano mėnesinės išlaidos yra daug mažesnės lyginant pvz. su Vilniumi, kur gali būti sunku išgyventi su valstybės išmoka.

Mano atveju išmoka buvo pirmus mėnesius šiek tiek daugiau nei 1000 Eur, kas leido gyventi be didesnių pramogų, turėjau truputi extra atvejui santaupų (tikrai ne tiek, kad galėčiau gyventi metus ir taškytis pinigais) ir 3 mėn. finansinę pagalvę.

Laba diena, baime,

Nors aš turėjau kažkiek papildomų pinigų, saugiai galėjau gyventi iš valstybės išmokos, bet manyje tūnoje tokia stipri baimė išgyvenimui, stiprus atsakomybės jausmas, kad aš turiu čia ir dabar sužinoti, ką veiksiu toliau ir negaliu būti užimtumo tarnyboje visus 9 mėnesius (suprantu, nelogiška :D), kad visas šis patyrimas iššaukė labai didelę baimę ir stresą.

Pirmus mėnesius jaučiausi gerai - galėjau pagaliau pailsėti, turėjau daug planų, kelionių, kurios buvo iš anksto suplanuotos, bet grįžus iš jų patyriau visišką lūžį. KĄ AŠ TOLIAU DARYSIU???

Taip užsisukau tose mintyse, kad iškilo tokia stipri baimė, kaip man reikės užsidirbti pinigus po tų 9 mėn. užimtumo tarnyboje. Žinojau, kad tie mėnesiai prabėgs labai greitai ir jau dabar turiu kažką daryti. Pradėjau kurti reels’us be tikslo (labai nesisekė :D), galvojau per etsy pardavinėsiu įvairius šablonus, bet manęs tai taip netraukė, net nebuvau labai gabi šioje srityje ir vis tiek supratau, kad tokia veikla nepadės pradžioje užsidirbti bent tiek, kad išgyvenčiau.

Baimės jausmas mane žūdė iš vidaus. Aš tikrai nuoširdžiai galvojau, kad man bus blogai, bet į samdomą darbą grįžti visiškai nenorėjau. Vos tik pagalvojus apie tai, manyje sukildavo nuovargio jausmas. Paskutinius tris metus taip stipriai variau viename darbe, kuriame turėjau visišką fizinį ir emocinį išsekimą, paskui peršokau į kitą, kuris pradžioje buvo lengvas, bet vėliau patapo pilnas streso ir greito tempo. Vos tik pagalvojus apie kitą samdomą darbą, excel lenteles ir darbą kiekvieną dieną nuo aštuonių iki penkių, man darėsi silpna.

Praėjus kelioms savaitėms nuo mano visų jausmų ir minčių sūkurio, aš pasiekiau visišką dugną. Nebežinojau ką noriu daryti toliau, kaip reikės išgyventi ir t.t.

Tuomet atėjo jausmas, kad aš nebegaliu būti toje pačioje aplinkoje. Nebegaliu būti savo namuose, vaikščioti tais pačiais keliais ir būti su tais pačiais žmonėmis (mano aplinka nėra toksiška, mintys nebuvo pagrįstos :D) ir aš jaučiau tokį stiprų poreikį kažkur išvažiuoti ir pabėgti nuo tos savęs, kuria tuo metu buvau.

Trūkt už vadžių, vėl nuo pradžių :D

Ir štai grįžome prie klausimo, ką gi daryti su finansais. Kelionės pinigus visus išleidau, santaupų labai nenorėjau liesti, nes ir taip buvo baisu, kaip reikės išgyventi. Jeigu išvyksiu į kelionę, trečdalį jų neteksiu (norėjau išvykti mėnesiui iš tiesų pailsėti, o ne tiesiog pramogauti). Ir taip visada elgdavausi su savimi ir savo svajonėmis - leisdavau baimėms, nepagrįstoms abejonėms, įsitikinimams, kad taip negalima, paimti viršų.

Bet tą kartą pasielgiau taip, kaip niekada nebūčiau elgusis - parašiau broliui ir pasiūliau vykti kartu, nustačius ribą, kad tai padaryti turiu dviejų savaičių bėgyje, nes nebegaliu daugiau taip gyventi. Atrodė jeigu neišvažiuosiu, sugriūsiu.

Skambės kaip iš pasakos, mėnesis Graikijoje buvo toks nuostabus. Aš iš tikro atsigavau emociškai, grįžau kaip naujas žmogus - laiminga, švytinti ir tą mėnesį aš leidau sau negalvoti, o tiesiog būti. Tuo metu atsirado galimybė padėti broliui su verslu. Tai nutiko visiškai netikėtai ir atsivėrė galimybė po išmokos turėti dalį pajamų. Tuo metu pradėjau pasitikėti, kad man viskas bus gerai ir atrasiu būdų, kaip gyventi toliau, nes turėjau ne vieną įrodymą savo gyvenime, kad samdomi darbai mane surasdavo be didesnių pastangų.

Ilgai ir laimingai negyvenau

Grįžusi po kelionės vis dar jaučiausi nuostabiai, bet po dviejų mėnesių Graikijos magija išnyko. Aš vėl tapau aš, galbūt šiek tiek kitokia, bet vis tiek aš su savo baimėmis. Baimė išgyvenimui grįžo labai stipriai. Nebegalėjau normaliai funkcionuoti, nes pastoviai jaučiau baimę savo kūne, o mintys tik apie tai ir sukosi.

Virš mėnesio laiko su tuo gyvenau, nes liko vos 4 mėn., o aš nors ir dalį pinigų jau turėsiu, bet išgyventi man nepavyks. Tuo metu jau buvau vėl pradedanti kristi giliai į dugną, bet nusprendžiau pasiimti koučingo sesiją pas Rasą Jusionytę. Ji man labai stipriai padėjo nurimti, nes pasiūlė variantą, kuris tenkino mano psichiką - susirasti papildomą darbą ne pilnu etatu, kad susirinkčiau pajamas išgyvenimui ir dirbti ties savo svajone toliau. O mano svajonė buvo rašyti.

Už neišpildytos svajonės slėpėsi kur kas daugiau

Labai daug metų vargau su savo svajone. Nežinojau ar noriu rašyti lietuviškai, ar angliškai, nerasdavau būdo kur ir kaip dalintis savo mintimis. Tiek daug kartų kuriau naujus instagramo profilius, bet netenkindavo ribotas žodžių kiekis. O didžiausia problema buvo ta, kad vos tik pradėjus daryti, mane aplankydavo toks stiprus energijos išsunkimo jausmas.

Aš vos pradėjusi kurti, taip stipriai pavargdavau, kad negebėdavau toliau tęsti. Visą savo gyvenimą buvau šventai pasišventusi darymui to, ką reikia ir privalau. Apkroviau savo pečius didelėmis atsakomybėmis nuo pat mažens, kad tiesiog nebeturėjau jėgų daryti tai, ko mano širdis geidžia, nes nenorėjau, kad tai taptų dar vienu mano užduočių sąrašu ir dalyku, kurį privalau padaryti. Rasa pasiūlė man nusistatyti tikslą rašyti vieną ar kelis kartus į mėnesį be didesnio tikslo. To nepadariau iki šių metų gruodžio.

Taigi, pradėjau ieškotis darbo, vienu metu netgi galvojau grįžti dirbti su renginių organizavimu, bet to aš jau labai nenorėjau. Siunčiau CV, jau buvau susitaikiusi, kad dalinai vis tiek turėsiu dirbti samdomą darbą. Net vienu metu galvojau, kad galėčiau kraustytis į Vilnių dėl darbo ir mintis pasidarė patraukli. Bet galiausiai, mano planas neišdegė (ir ačiū Dievui).

Mėnesių vis mažėjo, vienu metu jau net buvau pasidavusi - tebūnie, kaip bus, taip bus. Jau net ir samdomo darbo nebeieškojau, o bet kur dirbti irgi nenorėjau. Galiausiai, viskas išssiprendė savaime. Atrodo bereikalo jaudinausi. :D Brolis pasiūlė perimti darbus, kurių jis nenorėjo daryti savo versle ir taip aš gavau nuostabią galimybę dirbti su juo ir susirinkti tą 1000 Eur, kuris padėtų bent jau išgyventi.

Turėjau nurimti ir pagaliau jaustis rami…

Kelis mėnesius jaučiausi rami, bet kontrolės jausmas ir baimės vis tiek lindo. Tokios sumos gyvenimui man neužteko. Bent jau ne mano gyvenimo stiliui, kuris iš esmės yra paprastas, bet kelionių atsisakyti tiesiog negaliu. Jos reikalingos mano sielai ir jeigu kiti keliauja, kad papramogauti, man kelionės turi daug didesnę reikšmę, kurios nemoku paaiškinti žodžiais. Iš tų pinigų aš nelabai turėjau, ką atsidėti santaupoms, o kur dar visokios dovanos, nenumatytos išlaidos ir t.t.

Santaupų pinigai taip pat mažėjo, nors ir stengiausi kiek įmanydama taupyti, bet gyventi normaliai nepavyko. Pinigais nesitaškiau, nepirkau jokių daiktų, smarkiai save suspaudžiau, keliones irgi smarkiai sumažinau, bet mane labai stipriai veikė psichologiškai, kad mano santaupų sąskaita ne tik, kad nedidėja, bet ir po truputi mažėja nuo išėjimo iš darbo.

Didžiausias iššūkis - sumažėjusios pajamos

Jau 1,5 metų gyvenu su sumažėjusomis pajamomis ir tai yra kaina, kurią moku, kad galėčiau gyventi kitokį gyvenimą. Žinau, kad šis etapas yra laikinas, jis praeis ir mano pajamos vėl kils, bet tai yra etapas, kurį turiu išbūti. Atsiranda galimybių užsidirbti kartais daugiau, bet vis dar negrįžau į tokias pajamas, kokias turėjau prieš tai.

Taip, aš galėčiau susirasti papildomą darbą, galėčiau vėl spausti save varyti, daryti ir pajamos pakiltų, bet aš to nebenoriu. Visai nedaug trūko, kad šiais metais išvažiuočiau keliems mėnesiams į fabriką, kad užsidirbčiau ant kelionių ir santaupų. Bet kokia būtų buvusi to kaina? Vėl fizinis nuovargis, laisvo laiko neturėjimas, darymas ką privalau ir chaosas. Vėl viskas nuo pradžių, nuo ko ir bėgau.

Pereinamasis etapas

Aš noriu susikurti kitokį gyvenimą. Tokį, kuriame mano kūnas nebūtų pastoviame išgyvenime, įtampoje, bet kolkas esu pereinamajame etape, kuriame nebėra seno gyvenimo, bet dar ir naujas nesusikūręs.

Pradėjau dirbti tokį darbą, kuriame nebėra išorinio streso, bet aš ant tiek įpratau varyti ir daryti, kad toliau jaučiau stresą, priimdavau sprendimus, kurie mane vėl užsukdavo į chaosą. Toliau spaudžiau save max, net kai jausdavausi prastai, reikalaudavau iš savęs 100% rezultatų, kas nėra įmanoma. Pas mane buvo taip stipriai įdiegta arba juoda, arba balta, kad aš nesugebėjau rasti viduriuko ir išlaikyti pastovumo. Jeigu kurti naują veiklą, tai kiekvieną dieną daryti max kiek galiu. O tai ir privesdavo prie to, kad nieko nebegalėdavau daryti ilgesnį laiką, nes kam daryti jeigu vis tiek negalėsiu iš savęs išspausti max.

Išoriniai patyrimai yra apie vidinius patyrimus

Šie metai sumažino mano pajamas, bet labai daug išmokė apie save. Iškėlė didžiausias baimes, mokė (negaliu pasakyti, kad išmokė :D) pasitikėti gyvenimu, parodė, kad neprivalau daryti visko viena ir aplinka gali prisidėti prie mano gerovės. Iškėlė labai daug kartų pasitikėjimo savimi ir savivertės klausimą. Kartais jaučiu, kad tą savivertė mano sumažino, bet galbūt labiau mokė atskirti savo vertę nuo pajamų, daiktų turėjimo ir pastangų kiekio.

Nors man vis dar sunku, kad aš negaliu leisti sau tiek, kiek anksčiau, bet tuo pačiu aš mokausi gyventi iš naujo - daryti mažiau, leisti sau atsipalaiduoti (dar neišmokau), kurti ilgalaikius tikslus, išsiugdyti pastovumą, nustoti pastoviai save spausti ir keistis.

Ir vis tiek, tai nėra mano laiminga pabaiga. Iššūkiai nesibaigė, vieni jausmai pasikeitė į kitus. Nuo to pačio savęs spaudimo susižalojau kelį ir tokia patirtis atnešė vėl naujų vėjų, apie kuriuos pasidalinsiu kitame tekste - ten suvokimų atnešė dar daugiau, kurie yra visiškai į tą pačią temą - savęs spaudimą, varymą, darymą. Palieku tai kitam kartui.

Priminimas 🫶

Pabaigoje noriu priminti, kad mes visi esame skirtingi. Kiekvienas nešame skirtingą istoriją, patyrimus. Tai yra MANO istorija su MANO išgyvenimais. Yra tokių žmonių, kurie visada turėjo pakankami pinigų ir nebuvo jokios baimės nieko neveikti, kiti daro širdžiai mielą verslą nuo pat paauglystės, galbūt kažkas turėjo antrą pusę, kuri galėjo pasirūpinti finansais, o kitas galbūt palaipsniui dirbo ties savo svajone ir galėjo išeiti iš darbo jau gaunant pajamas iš mylimos veiklos. O kur dar 100 skirtingų atvejų. Netgi aš dalindamasi savo patirtimi, negaliu nupasakoti kiekvienos smulkemos, kuri įvyko per visus tuos mėnesius, tad tai yra tik dalis, kurią sugebėjau perteikti tekste.

TAVO istorija yra TAVO, ji gali būti panaši, bet niekada nebus tokia pati.

Iki kito susitikimo,

Gabija 💕

Pastaruoju metu labai daug mąstau apie socialinių tinklų poveikį savo gyvenimui. Nesu tas žmogus, kuris daug dalinasi socialiniuose tinkluose, bet keliaudama nevengdavau pasidalinti savo įspūdžiais.

Metų pradžioje, išsiruošusi į kelionę, nuoširdžiai savęs paklausiau, kokiu tikslu aš dalinuosi savo akimirkomis iš kelionės? Iš karto žinojau nesumeluotą atsakymą - tam, kad parodyčiau kitiems, jog ir aš gyvenu įdomų gyvenimą. Nebuvo sunku pripažinti sau tiesos, nes giliai širdyje visada tai žinojau.

Niekada nebuvau tas žmogus, kuris nori viešinti savo asmeninį gyvenimą, aš labai vertinu privatumą, bet nori nenori bandos jausmas įtraukia į šį online pasaulį, tu irgi nori būti vienas iš tų, kuris turi ką parodyti kitiems. Kai suvokiau savo giluminę priežastį, aš pasirinkau ištrinti beveik visus savo įrašus ir palikau vos kelis, kurie man labai patinka. Nusprendžiau savo profilį panaudoti kaip vizitinę kortelę, kurią atsidaręs žmogus suprastų kuo aš gyvenu, kokios mano vertybės, pomėgiai ir džiaugsmai, bet dalinantis labai retai. Nusprendžiau dalintis tik tomis akimirkomis, kuriomis nuoširdžiai noriu pasidalinti be jokio paslėpto noro pasirodyti.

Man dabar yra 27 metai. Facebookas Lietuvoje pradėjo populiarėti, kai man buvo apie 11 m., Instgramaas - 14 m., o dar nepamirškime ir one.lt, kuriame taip pat buvo pastovus lyginimasis su savo klasiokais ir draugais. Užaugau su socialiniai tinklais ir jų poveikis mano mąstymui, sprendimams, netgi pasirinkimams buvo beprotiškai didelis. O galiausia viską vainikavo trumpo formato video.

Aš esu visiškai Instagram'o žmogus ir visada žinojau, kad jis turi ne visai teigiamą poveikį mano savijautai. Neseniai skaičiau savo dienoraščius, kuriuos rašiau prieš 8 m. ir jau tada rašiau apie tai, kad turėčiau nustoti naudotis, nes jaučiu neigiamą poveikį. Per visus tuos metus labai dažnai darydavau sau iššūkius (kaip ir dabar :D) nenaudoti Instgramo ar “draudžiau” naudotis telefonu tam tikromis valandomis. Bet ypatingai stipriai pajaučiau, kaip giliai jis mane žalojo šiais metais. Ne tik mane, bet visus aplinkui.

Kiekviena pamatyta nuotrauka internete mūsų smegenims siunčia kažkokį signalą. Mūsų smegenys yra suformuotos taip, kad užpildytų kiekvieną trūkstamą detalę jam priimtina informacija - priklausomai nuo mūsų mąstymo, įsitikinimo, patyrimų. Pavyzdžiui, aš matydama kitų žmonių nuotraukas iš kelionių, iš karto padarau išvadą (visai to nenorėdama), kad tas žmogus yra turtingas, gyvena svajonių gyvenimą ir yra laimingas. Nors pažiūrėjus iš kitos pusės, juk aš irgi kelių tokias nuotraukas ir būna tokių kelionių, kuriose esu pati laimingiausia, o kartais jaučiuosi taip prastai ir noriu tiesiog pabėgti nuo savo gyvenimo. Kiekviena pamatyta nuotrauka mums siunčia signalą, kad jeigu ir mes turėsime tą dalyką, gyvensime tokį gyvenimą kaip jie, patirsime tą pilnatvę, laimę, džiaugsmą ir visus kitus malonius jausmus.

Galiausiai, kai pastebėjau, kad pati pradėjau įgyvendinti savo svajones, mano vidinė savijauta nepasikeitė tiek daug. Instagramas man pardavė iliuziją, kad pasiekusi tam tikrus dalykus savo gyvenime, gausiu tą pilnatvės jausmą. Mums visiems pardavė iliuziją, kad nusipirkus daiktą ar mokymus, mūsų gyvenimas pasikeis ir mes pradėsime keistis.

O iš tikrųjų norėjau ir vis dar tebenoriu tų giluminių dalykų, kurių neužpildys nei kursai, nei daiktai, nei gautos paslaugos. Jokie kristalai ar smilkalai neišvalys mano neigiamų minčių, nesuteiks man lengvumo, ramybės, džiaugsmo ir meilės. Jokie kelių valandų ar savaičių kursai nesuteiks man giluminio pasitikėjimo savimi ir mano savivertės nepakels. Ko aš, kaip ir tikriausiai dauguma, labiausiai siekiau, tai jaustis pakankama tokia, kokia esu. Ne tada, kai pasieksiu daugiau, kai pakeisiu savo įpročius (nors juos keisti nėra blogai), kai būsiu fainesnė ir visokia kitokia -esnė. O šią akimirką, būnant tokiai, kokia esu. Netobula, su savo neigiamais išgyvenimais, paburbėjimais po nosimi.

Priimti save tokią, kokia esu yra be proto didelis iššūkis ir darbas su savimi, nes užaugus su soc. tinklais, lyginimasis yra labai stipriai įdiegtas į kraują. Visi aplinkui tik ir dalina patarimus kaip gyventi, ką daryti, kokį metodą taikyti ir atrodo aplink visi, išskyrus tave, žino kaip reikia gyventi ir pasiekti tos laimės ir sėkmės apie kurią svajoji. Visi žmonės turi problemų savo gyvenime. Vieni daugiau, kiti mažiau. Bet dažniausiai tomis problemomis niekas nesidalina. Niekas nesidalina, kad irgi kažkurioje vietoje jiems sunku ar niekaip nepavyksta išeiti iš juos kamuojančių jausmų. Instagramą pasiekia tik tai, kas gražu ar paviršutiniška.

Vienintelis dalykas, kuris padės to pasiekti, tai tikro gyvenimo gyvenimas. Kai mes eisime su baime į darbo pokalbį, susitikti su nepažįstamu žmogumi, išdrįsime paprašyti pakelti atlgyį, pasakysime svetimam komplimentą. Kai mes iš tikro eisime ir gyvensime gyvenimą, o ne tik žiūrėsime per ekraną ir galvosime, kad tie kursai ar daiktai padės mums pajausti pasitenkinimą savimi.

Nenoriu skambėti kaip pikta bobutė, kuri yra nepatenkinta savo gyvenimu. Aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad yra dalykai, kurie veikia. Ypač tie, kuriais mes tikime. Aš tikiu, kad kiti žmonės gali mus įkvėpti gyventi kitaip, padėti mums gyti ir labiau priimti save. Man labiausiai pikta, kuria linkme eina socialiniai tinklai ir kaip stipriai iš esmės mes nebeturime pasirinkimo ką matome, nes mums pastoviai algoritmas rodo naują turinį ir kuria priklausomybes.

Šiuo metu aš esu didžiausia socialinių tinklų atsisakymo fanė. Nors vis dar jaučiu priklausomybę ir norą kartais užeiti pascrollinti, kartais netgi nuklystu visai nejučiomis, bet po truputi pradedu jausti, kokį stiprų teigiamą poveikį man tai daro. 1. šiais metais nenusipirkau jokių instagram’e reklamuojamų daiktų. 2. Jaučiau, kad mažiau lyginu save su kitais, nes tiesiog nematau ką kiti veikia. 3. Jaučiu mažiau įtampos, kad turiu veikti ir siekti daugiau.

Taigi, labai tikiuosi, kad ir jūs įsikvėpsite gyventi savo realų ir nesuvaidintą gyvenimą, padėsite telefonus į šoną (padarykite sau iššūkį nenaudoti soc. tinklų tris dienas). Išgerkite puodelį arbatos ar kavos be telefono, pasimėgaukite gražiu saulėlydžiu jį įamžinant savo akimis. Tik būdami momente mes galėsime iš tikrųjų pajausti gyvenimą.

Gabija 💕

Prenumeruok ir gauk tekstus tiesiai į savo el. paštą. Gali tapti mokamu prenumeratoriumi ir taip palaikyti mano kūrybą. Artimiausiu metu atsiras tekstų tik mokamiems prenumeratoriams. :)

Subscribe

Tau taip pat gali būti įdomu :

Mes ilgai slėpėmės už darbų sąrašo, maisto, socialinių tinklų ir viso kito triukšmo šydo. Slėpėmės ir norėjome tik pasijausti šiek tiek geriau. Kaip lengva buvo gauti greitą malonumą ir nejausti to, ką širdis labai tyliai tau vis primena. Kartais viena tylia mintimi, kartais sekundės ilgio jausmu.

Mes ilsėjomės su telefonu rankose, nes pavargome. Bet nesupratome, kad telefonas nepadės pailsėti, o tik dar labiau gramzdins į bedugnę. Mes save užpildėme išoriniais dalykais tam, kad pasijustume pilni, bet likdami vieni su savimi – pajutome, kad tuštuma viduje labai gyli. O ji tokia baisi. Ji iššaukia nežinią, skausmą, vienišumą. Iššaukia tai, ką taip ilgai stengiamės nuslėpti. Taip stipriai stengiamės bėgti nuo to jausmo, o tas jausmas likus vieniems, vis tiek prisivijo. Kaip tai išgyventi? Kaip išbūti su ta tuštuma ir ją užpildyti tais dalykais, kurie pasiliks ten ilgam? Ne tik nugramzdins gyliau į nežinią.

Mums taip sunku išbūti su savo jausmais, kad bėgame nuo jų kiek įgalėdami, o tada gyvenimas priverčia sustoti, nes darosi per sunku vilkti tą sunkų akmenį iš paskos. Jis tave stabdo ir tu pavargai. Pavargai vaidinti, kad esi laiminga, pasitenkinti paviršutiniškais dalykais, tomis mažomis laimės akirmirkomis, kurios neperskrodžia sielos – tik pasirodo kaip saulės žybsnis debesuotą dieną ir pradingsta. Tos laimės nelieka, kaip ir visų tavo vilčių, kad kažkada bus geriau.

Bet tai praeina. Praeina visi jausmai – tiek geri, tiek blogi. Nors sunku tą akimirką priimti tai. Nors sunku patikėti, kad kažkada bus lengviau, bet visada būna lengviau. Visada iššaušta rytas po tamsios nakties.

Kai aš lieku su savimi, aš bijau. Aš bijau, kad tai niekada nesibaigs. kad praeities šešėliai visada mane vysis ir niekada nejausiu lengvumo. Kad niekada nejausiu gyvenimo pilnatvės, nes gyliai širdyje vis dar tūpės praeities skausmas.

Bet pasiekus tą dugną, kai atrodo niekada nebus lengviau, pradedi jausti, kad ateina pavasaris širdyje. Tas skausmas šiek tiek mažesnis, džiaugsmas ateina mažuose dalykuose, o širdis po truputi pilnėja. Galbūt labai lėtai ir nepastebimai, bet gyvenimas apdovanoja akimirkomis, kurios tave pripildo.

Tokiose akimirkose, gamta visada gydo. Pažvelk į gamtą ir suprasi, kad tu veiki lygiai taip pat. Esi pūstoma vėjo, keliamų audrų, kartais įsisuka uraganai, bet visada prašviesėja ir saulė tave sušildo. Galbūt apipila lietumi, bet tu sėdi namuose, stebi tą lietų, girdi griaustinį ir taip jauku, nes tame garse yra gylis. Gylis, kurio taip stipriai sieki. Ir štai ateina diena, kai saulė išlenda ir jokio debesėlio. Jauti, kad atgyjai, o po to kartoji visą ratą vėl iš naujo.

Galbūt niekada nesibaigs tas gamtos ciklas. Jis visada bus mumyse, tik mes išmoksime prisitaikyti. Taip, kaip prisitaikome gamtoje.

Viskas laikina. Viskas praeis. Ir viskas bus gerai.

Gabija 💕

Užtemimų koridorius baigėsi, bet prasidėjo kruvinoji pilnatis. Tikriausiai niekada nesibaigs laikotarpiai, kai kažkas danguje vyksta. :D Bet žinote, man kilo tokios stiprios mintys apie visą tai, kuo gyvename šiais laikais.

Kaip tik šiandien pusseserė manęs paklausė kuo gyvenu ir kaip sekasi šiuo laikotarpiu, ir pradėjome daug diskutuoti apie tai, kaip mes gyvename, kaip jaučiamės ir kokius lūkesčius turime pačios sau. Palietėme labai daug skirtingų kampų, bet iš visos diskusijos išėjau su viena labai stipria mintimi.

Mes niekada gyvenime neturėjome tokių stiprių informacijos srautų. Seniau mes gyvendavome savo kasdieninį gyvenimą, rūpinomės kas yra panosėje, galbūt žinodavome kuo gyvena kaimynas, bet negaudavome kasdien pastovaus informacijos srauto, naujų žinių, nematydavome kaip už tūkstančio kilometrų gyvena kažkokia žvaigždė ar Petriukas. Nematėme jų namų, įprastų rutinų ir negirdėdavome jų pasidalintų minčių dviejų mygtukų paspaudimu. O jeigu norėdavome tokius dalykus žinoti, mes turėdavome įsijungti televizorių ir peržiūrėti laidą, nusipirkti žurnalą ar laikraštį, o kad gautume informacijos apie kito žmogaus mąstymą – perskaityti visą knygą. Dabar tai sudedama į postus, kurie niekada nesibaigia. Šiais laikais net nebegalime nusistatyti programėlėse, kad matytume tik tų žmonių turinį, kuriuos sekame – jeigu peržiūrėjome visą jų turinį, algoritmas automatiškai suranda ką rodyti iš kitų panašių žmonių. O tam nėra pabaigos.

Taip mes kiekvieną dieną gauname tokį informacijos kiekį, kurį prieš n metų gaudavome tikriausiai per kelis mėnesius. Bet baisiausia nutiko tai, kad labai didelė žmonių dalis patapo gyvenimo guru. Visi žmonės atrado ką pasakyti, kaip padėti tau išspręsti x ar y problemą. Dauguma aprašymų, antraščių patapo “jeigu turi problemą x, pažiūrėk šį video”, “5 būdai kaip dar labiau atitolti nuo savęs”, “jeigu turi šią problemą, taikyk šį metodą”. Ir mes kaip labai geri žmonės, norintys pritapti, norintys gyventi geresnį gyvenimą žiūrime tą video, galbūt bandome, o gal ir nebandome pritaikyti pasiūlytus metodus, bet galiausiai vis tiek jaučiamės taip šūdinai, nes mes taip stengiamės daryti, kaip sakė tas žmogus, bet mums vis tiek nepavyko. Mums nepavyko pritraukti daugiau pinigų, mums nepavyko sukurti geresnių santykių, mums nepavyko paleisti praeities ir nepavyko užsiauginti to preso ar numesti svorio. O tada čia ir liekame vieni. Vieni su savo liūdesiu, nuovargiu, pastangomis, kurios nepasiteisino, nusivylimu ir rankų nuleidimu. Atrodo, mes taip stipriai stengiamės, bet kaip nepasiekėme to pažadėto jausmo, taip nepasiekėme. Arba gauname tai, ko atrodo taip norėjome, bet nejaučiame to vidinio pasitenkinimo, kurį galvojome, kad jausime. Vėl atsiduriame akligatvyje ir vėl nebežinome, ką daryti ir kaip gyventi.

Visos šios mintys privedė mane prie suvokimo, kad mūsų pati didžiausia problema šiais laikais yra ta, kad mes pamiršome klausyti savęs. Pradėjome taikyti metodus, kurie atėjo iš kitų žmonių, pradėjome elgtis taip, kaip pasakė žmogus, kurio net nepažįstame. O dar didelė dalis žmonių slepia ir neparodo su kokiais iššūkiais patys viduje susidūria. Mes taip stipriai leidome internetui įsišaknyti į mus, privertė mus ieškoti atsakymų į visus iškilusius klausimus vos vienu paspaudimu, privertė taip analizuoti ir kvestionuoti visas savo mintis ir elgesį, kad pamiršome tiesiog klausyti savo vidaus ir ką jis nori pasakyti.

Šiomis dienomis mane aplankė jausmas, kad mano gyvenimas patapo visiškai “reikia” ir “privalau”. Džiaugsmo nebeteikia paprasti kasdieniai dalykai, kurie prieš tai jį suteikdavo. Nuo ryto rutinos, kuri mane pakraudavo iki maisto, kuriuo mėgaudavausi. Tai lėtai tapo “reikia”, o ne “noriu”. Atrodo tiek daug visko kiekvieną dieną žiūrėdavau, domėdavausi, prikišdavau į savo galvą tokiais informacijos srautais, kad nebeliko vietos tam natūraliam jausmo atėjimui, kad aš dabar noriu štai tą daryti. Apstačiau save reikalavimais, taisyklėmis, pareigomis, bet buvimui vietos nebeliko.

Kartais iš tikrųjų labai sveika ateiti iki tokio momento, kai suprantu, kad norisi keisti savo gyvenimą nuo pamatų, nes iš tikrųjų turi galią pasirinkti ir daryti kitaip. Natūraliai šiomis dienomis man atėjo vidinis noras atsiriboti ne tik nuo socialinių tinklų naudojimo, nuo youtube video žiūrėjimo, bet ir nuo pastovaus atsakymų ieškojimo, kad pagaliau leisčiau savo vidui atsakyti į klausimus savu ritmu. Ne čia ir dabar.

Tuo pačiu, pusseserė pasiūlė jungtis prie tokio eksperimento ir pabandyti kartu daryti dalykus, kurių norime. Išgirsti savo kūno, vidaus poreikius ir juos atliepti. Visai netikėtas posiūkis šiandien dienoje, nes jau buvau beužsisukanti savo mintyse apie tai, kaip praradau džiaugsmą ir norą daryti kasdienius dalykus. Ir šis pasiūlymas labai gražiai susijungė su mano mintimis, kad mums iš tiesų privaloma atsiriboti nuo internetinio triukšmo ir daugiau pagyventi realiame gyvenime be žinojimo ką žmonės veikia, ką parduoda ir kokia tendencija dabar pasaulyje.

Vienu metu aš net pajutau, kad pradedu save spausti rašyti, kurti taip, kad pritraukti žmonių dėmesių. Giliai sau mintyse sakiau, kad turiu siūlyti sprendimus, dalintis žiniomis ir informacija. Bet aš jums pasakysiu viena, neturiu aš jokios stebuklingos lazdelės, jokių stebuklingų piliulių, kurios padės išspręsti vidines problemas. Yra dalykų, kuriuos aš darau ir man padeda, bet tuo pačiu kitu gyvenimo etapu tie metodai nebeveikia. Tuomet ieškau iš naujo ir vėl atrandu kas veikia. Vienintelis dalykas, kurį aš iš tikrųjų galiu pasiūlyti jums, tai žmogiškumo jausmą, pasidalinimą savo mintimis, kad ne jūs vieni susidūriate su problemomis ir kartais kenčiate gyvenime. Mano rašymas, netgi kai rašydavau sau, niekada nebuvo pamokantis. Tai buvo pasidalinimai savo atradimais, nuogąstavimais ir džiaugsmais. Galbūt tai ir nebus taip smarkiai įtraukiantis turinys, bet tikiu, kad mano tekstai gali padėti pasijausti ne tokiems vieniems. Mes visi susidūriame su panašiomis problemomis.

Labai kviečiu visus, kurie skaito, jungtis į šį eksperimentą kartu, atsiriboti nuo interneto, negooglinti kiekvieno dalyko, o tiesiog leisti sau pabūti kaip senais gerais laikais. Išgirsti, ko nori mūsų širdis ir patenkinti savo tuos mažus poreikius. Leisti sau suklysti ir nebandyti keistis. Priimti tai, kad galbūt mums iš tikrųjų ne taip pasisekė kaip kitiems, kad galbūt sufeilinom taip stipriai, kaip nesitikėjom, kad sufeilinsim. Tiesiog leisti sau pabūti žmogumi ir nepamiršti savęs paklausti, o ko aš noriu? Šią akimirką.

Ačiū, kad skaitote.

Iki pasimatymo,

Gabija 💕

O Dieve tu mano kokia buvo sunki savaitė. Tiksliau, 1,5 savaitės ir tikriausiai tai jaučiau ne aš viena. Aš tikiu astrologija, dangaus kūnais ir visais planetų reiškiniais, tačiau tai nėra ta filosofija, kuria aš gyvenu kasdiena ir vadovaujuosi jos gairėmis. Man patinka paskaityti, padeda (vos vos) lengviau išgyventi sunkius etapus, nes bent jau mane, tai kartais netgi labai stipriai veikia. :D Kaip šį kartą.

Praėjusį savaitgalį labai linksmai praleidau laiką, grįžau namo po švenčių su daug sielą šildančių akimirkų, tačiau būtent vasario 17 d. prasidėjo užtemimų koridorius ir būtent tą dieną manyje kylo tokie stiprūs jausmai, toks nusivylimas, sunkumas krūtinėje, abejonės savimi, savo pasirinkimais ir nostalgija. Iš pradžių galvojau, kad man šiuos jausmus sukėlė buvimas Vilniuje, atsiminimai apie gyvenimą, kai jame gyvenau, bet tuomet išsiaiškinau, kad prasidėjo nuostabusis užtemimų koridorius, kurį galima kaltinti dėl visko, ką jaučiame ir visų problemų, kurios iškyla šiuo metu. :D Man patinka ši idėja, tik deja – nepadeda ir neveikia. Iš tikro net ir nebandžiau, bet žinojimas, kad visos šios stiprios emocijos kyla dėl reiškinių, kurių logiškai negalime paaiškinti, man padeda suprasti, kad tai praeis, kad tai vyksta ne man vienai ir viskas bus gerai. Tiesą pasakius, tokių stiprių emocijų, to sunkumo jausmo krūtinės srityje neturėjau jau labai ilgą laiką. Jausmai kyla kiekvieną dieną, bet kad tai tęstųsi 10 dienų??? NIEKADA. Arba labai retai.

Tikriausiai visame tame nesu viena ir daug žmonių taip jaučiasi šias dienas. Man sunkiausia yra tai, kad neturiu su kuo išsikalbėti nuo ryto iki vakaro apie tai, kaip jaučiuosi. Man norisi kartoti ir kartoti iš naujo, garsiai balsu kas manyje darosi, bet neturiu žmogaus gyvai šalia savęs, kuriam galėčiau išlieti savo sunkumą. O galbūt ir tai nepadėtų ir vis tiek turėčiau išbūti su tuo jausmu iki pat kovo 3 d., kai užtemimai baigsis (o jetus kaip aš laukiu!!! :D). Tačiau tai tokia gera galimybė pastebėti kaip tvarkausi su savo emocijomis ir kaip gebu su jomis išbūti pati. Pirmiausia, tai sunkiai. Nesu pratusi turėti tokias stiprias emocijas ir jausti jas pastoviai nuo atsikėlimo iki ėjimo miegoti. Bet matau labai stiprų progresą savo veiksmuose, kai jaučiuosi prastai. Noriu pasidalinti ką aš darau, kaip elgdavausi anksčiau ir kokią teigiamą poveikį turi praktikos, kurias atlieku.

1. Pastovumas.

Smegenys myli pastovumą. Jos nori žinoti kas vyks, kada, kur, su kuo ir t.t. Joms reikia užpildyti kiekvieną nežinomybę, nes tai asocijuojasi su saugumo jausmu. Šioje vietoje mes patys pasirenkame, kokį saugumą joms suteiksime. Galime imtis tokių veiksmų, kurie mus žalos ar laikys pritrenktus prie žemės arba galime imtis mus palaikančių veiksmų – renkamės mes ir mūsų pasąmonė. Per šias 10 dienų aš išlaikiau pastovumą savo ryto ir vakaro rutinoje. Nors ryto rutina šiek tiek pasikoregavo paskutinėmis dienomis ir leidau sau daugiau gulėti lovoje, mažiau veikti, bet kiekvieną dieną be jokių pasiteisinimų dariau meditaciją ir perrašinėjau afirmaciją 10 kartų. Taip mokau savo smegenis, kad netgi jeigu man yra sunku, aš toliau imuosi veiksmų, kurie man padės bent jau nenukristi žemiau. Taip mokau savo smegenis išlaikyti pastovumą, kuris reikalingas norint pasiekti savo svajonių bei jaustis saugiai.

2. Šokis arba šokių terapija.

Labai džiaugiuosi, kad šiuo metu lankau šokio ir judesio terapiją, kuri man tokia artima sielai. Labai geras būdas atsijungti nuo savo minčių ir visiškai būti čia ir dabar akimirkoje. Aš jau daug metų pati sau taikau šokių terapiją namuose. Pradžioje dariau tai labai dažnai, dabar rečiau, bet manau, kad po truputi vis labiau grąžinsiu į savo kasdieną, nes tai puikus būdus išjausti, išjudinti jausmus per kūną, judesius ir pojūčius, o ne mintis galvoje. Per šias dienas ir pati keletą kartų šokau, bet dabar berašant mąstau, kad reikėtų per ateinančias dienas tai įtraukti į savo darbų sąrašą, kad būtų dar lengviau užbaigti užtemimų koridorių. :D Įsijunkit dainas, kurios jums prie širdies ir leiskite sau judėti taip, kaip kūnas nori. Niekas jūsų nemato, negirdi. Galite skleisti garsus, voliotis ant žemės, daryti neaiškius judesius. Šokio terapijoje galioja viena taisyklėje – darykite tai, ką norite, ko kūnas prašo ir neribokite savęs. Leiskite kūnui jus vesti.

3. Pasivaikščiojimas.

Pasivaikščiojimas man yra kaip oras. Buvo etapų mano gyvenime, kai aš be išlygų vaikščiodavau kiekvieną rytą. Pastaruoju metu mane labai stipriai erzino žiema, sniegas ant šaligatvių ir tas pastovus klampojimas. Viduje taip stipriai kildavo irzulys, tad vaikščiojau mažiau. Bet ne kartą gyvenime pasivaikščiojimas mane nuramindavo ir leisdavo pravėdinti mintis. Kartais net kūrybiškumą atrakindavo, kai jausdavausi išsikvėpusi. Savo patarimu pasinaudojau ir vakar, tik padariau vieną pakeitimą savo rutininiame pasivaikščiojime (visada vaikštau tuo pačiu taku) ir nusprendžiau eiti ten, kur prieš 10 metų pirmą kartą išdrįsau išeiti pasivaikščioti viena. Tai man buvo pasiekimas, nes visada labai bijojau mamos nepritarimo savo sprendimuose, savo norų atsisakydavau vien tik dėl to, nes jos nuomone, tai bus nesąmonė. Ir vakar vaikštant nutiko įdomus dalykus. Einant aš jaučiau lyg eitų ta 17-metė paauglė, kuri pirmą kartą išdrįso padaryti kažką, kas nepatiks mamai ir dabartinė aš. Tas pasivaikščiojimas senuoju taku man sukėlė daug pamąstymų, kad tuo metu aš gyvenau noru išsikraustyti iš tėvų, suaugti, viltimi, kad laukia labai geras gyvenimas, laisvė, kurios taip troškau ir visiškai nepagalvojau, kad bus ir daug iššūkių. Aš net nelabai žinojau ką norėsiu veikti, kaip norėsiu patirti gyvenimą. Neturėjau aplamai jokių gairių apie gyvenimą ir kas tai per dalykas. O dabar einu ir peikiu save už savo jausmus, turiu laisvę, bet kaip ir neturiu, pastoviai viduje kalba dvi pusės tarp noriu (galimai tai paauglė) ir negaliu sau to leisti. Tarp noriu elgtis vienaip ir turiu būti tokia ir negalima taip elgtis. Tarp laiminga ir nelaiminga. Juoda ir balta. Išsiplėčiau. :D Tai tik noriu priminti, kad pasivaikščiojimai, o ypač pakeičiant ta patį pramintą kelią, gali įlieti kitokių miničų.

4. Atsiribojimas nuo socialinių medijų.

Kai jautiesi prastai, viskas ką nori daryti, tai atsijungti, negalvoti, nejausti, o socialinės medijos yra puikus būdas pabėgti nuo savęs. Šiomis dienomis ypatingai mažai naudojau socialines medijas ir taip džiaugiuosi, kad vis dėl to nebėgau, nes žiūrėjimas kaip visi daug pasiekę, kiek visko daro ir kaip jiems sekasi, gali sukelti dar didesnį nepakankamumo jausmą. Man labai dažnai užėjus į socialines medijas iškyla jausmas, kad aš nepakankamai darau, kad per mažai stengiuosi, per mažai pasiekiau ir per mažai drąsi esu. Pradedu lyginimosi tiradą ir tuomet turiu tvarkytis prie visų emocijų dar ir su šiomis mintimis. Tad išjunkit internetą ir paieškokite kitų veiklų, o galbūt tiesiog nuobodžiaukite.

5. Atlaidumas sau.

Nežinau ar tai galima pavadinti praktika, bet man tai tikrai asocijuojasi su praktika. :D Esu pakankamai sau griežta, pastoviai keliu sau reikalavimus, peikiu save, kad nesielgiu taip, kaip turėčiau ir stipriai kontroliuoju. Per šias dienas man buvo stiprus noras užvalgyti. Jau ilgą laiką neturėjau stipraus emocinio valgymo, po truputi iš to išėjau. Šį kartą užėjus norui suvalgyti čipsus, aš vis sau sakiau, kad aš tik noriu bėgti nuo savo emocijų, todėl renkuosi jų nepirkti. Netgi tada, kai jau ėjau pirkti ir pamačiau, kad nėra tų, kurių norėjau, nusprendžiau grįžti namo ir pasėdėti su savo emocijomis. Iš tiesų gerai išjaučiau savo emcijas. :D Ir tikrai nereikėtų pirkti čipsų kiekvieną kartą užėjus emocijoms, bet aš jau labai labai seniai to nedariau, nežinau kiek mėnesių praėjo nuo paskutinio čipsų valgymo ir šį kartą, jau jaučiant tas emocijas ištįsą savaitę, man tiesiog reikėjo sau leisti atsipalaiduoti ir nekontroliuoti. Leisti suvalgyti tą čipsų pakelį. Kiekvieną kartą rašydama apie leidimą valgyti ar susilaikymą, labai suklustu. Jaučiu tokią didelę atsakomybę parašyti tinkamai savo mintį, kad nesukelčiau skaitantiems, kurie turi valgymo sutrikimų, kaltės ar kitų jausmų. Jeigu turite valgymo sutrikimų, nesivadovaukite mano išsakytomis mintimis. Aš tik dalinuosi savo mintimis ir patirtimi.

Noriu išgirsti ir jūsų pasidalinimus, kaip sekasi gyventi šias dienas nuo vasario 17 d. ir kaip jūs save palaikote, kai būna sunku. Šiandien iš mano pasidalinimų tiek, susitiksime kitą savaitę!

Gabija 💕

Kartais taip gera pabėgti nuo savo kasdienybės, rutinos ir gyvenimo problemų. Bet kodėl tos išskirtinės kasdienio gyvenimo akimirkos mums atrodo kaip atitrūkimas nuo gyvenimo? Kodėl tai nėra tiesiog gyvenimo dalis ir jo patyrimas? Tos trumpos išvykos, pramogos - tai yra mūsų gyvenimo dalis. Galbūt visai mažytė, bet tai dalis to mūsų nuostabaus, nesuprantamo ir kartais taip užknisančio gyvenimo. Tikrai tikslinga sakyti, kad tai atotrūkis nuo kasdienybės, nes kiekvieną dieną mes nepramogaujame, atliekame savo pareigas ir įsipareigojimus, o tų mažų malonumų metu mes atitrunkame nuo to, kas esame didžiąją laiko dalį ir kas sukasi mūsų mintyse. Aš visada sakysiu, kad atsitraukimas nuo savo aplinkos yra vienas iš geriausių būdų pastebėti savo gyvenimą iš šalies, kas jame netenkina, kokie jausmai vyrauja ir kažką pakeisti bei atsipalaiduoti.

Šį savaitgalį buvo Valentino diena ir vasario 16-oji. Išvykau į sostinę praleisti savaitgalį ir tai buvo man toks stiprus atitrūkimas nuo realybės. Pasijaučiau, kad esu labiau pasitikinti savimi, kad stoviu po tvirtesniu pagrindu, kad labiau save myliu ir labiau džiaugiuosi gyvenimu. Šis savaitgalis man priminė tuos senus gerus laikus, kai išvykdavau į kitą miestą ir nakvodavau viešbutyje. Priminė vaikystę, kai sekmadieniais atsikeldavau ir žiūrėdavau televizorių. Priminė tą jaukų, turtingą jausmą, kai atsikeli viešbučio kambaryje ir guli toje didelėje lovoje su švariais patalais. Visa tai patyriau, nes 3 dienas pramogavau, praleidau naktį viešbutyje, valgiau skanius pusryčius kavinėje ir leidau tiek daug laiko su draugais, kurio pastaruosius metus turėjau labai mažai. Tai priminė senus gerus laikus, bet tuo pačiu ir sukūrė naujų gražių jausmų už tai, ką turiu šią akimirką. Tik, kad grįžimas namo nebuvo toks malonus, nes atrodė, kad grįžau į vietą, kurioje turiu visko mažiau.

Jausmų buvo daug, bet berašant man klausimas iškilo, kodėl mūsų smegenys taip mėgsta kapstytis po praeitį ir ją romantizuoti? Ko jos ieško tuose prisiminimuose? Juk praeitis lygiai tokia pati, kaip ir dabartis - kažkada mano smegenys romantizuos šią akimirką ir kaip joje buvo gerai nors šią akimirką taip nesijaučiu. Kodėl mūsų smegenys negali siųsti siganlo “wow, kaip dabar yra gerai”? :D Gyvenimas gerėja, situacijos keičiasi, pasitikėjimas savimi didėja, pinigų daugėja. :D Ko toms smegenims reikia dar? Klausimas į kurį atsakymo tikriausiai nerasiu, bet būtų smagu jeigu jos romantizuotų dabartį, o ne tik praeitį ir ateitį. Ir čia man kyla tokia mintis, kad reikia tai pačiam susikurti. Reikia pačiam romantizuoti gyvenimą ir ieškoti tų mažų dalykų, kurie sukeltų tą jausmą. Gal dėl to ir rašau kavinėje, o ne namuose. :D

Būdama 20 metų, tų visų trumpų išvykų ir gyvenimo romantizavimo atrodo turėdavau daugiau. Nežinau tiksliai apie romantiką, bet išvykų tikrai turėjau daugiau. Galbūt dėl to, nes labai mažai keliavau ir tuomet pinigus paskirdavau toms mažoms kelionėms, o dabar didžioji dalis laisvų pinigų eina tik ant didelių kelionių. Bet tos trumpos išvykos - dienos ar pusdienio, tikrai įnešdavo įvairumo į gyvenimą ir nesijautė kaip pabėgimas nuo realybės. Nežinau kur tai dingo, galbūt suaugau ir patekau į tą didžiosios daugumos suaugusių gyvenimą, kur dominuoja rutina, kasdienybė, buitis ir rimtumas. Kur gyvenimas atrodo ne toks malonus, kaip tikėjausi augdama.

Visai neseniai pastebėjau, kad pabuvusi ilgiau namuose, be tų pramogų ir atitrūkimų nuo realybės, mane aplankydavo nežmoniškas nuobodulys, kad aš pradėdavau vystyti mintis, kaip čia vėl sukrėtus savo psichiką ir gyvenimą. Kaip priėmus dar vieną sprendimą, kuris supurtytų viską, ką pasistačiau ir vien tik dėl to, kad man nuobodu. :D Net pačiai suimė juokas tai rašant, nes tai tiesa. :D Kai aš sakau, kad ieškau būdų sukrėsti savo psichiką, tai aš tiesiogiai tai ir turiu mintyje, nes jau tiek daug kartų per 5 metų laikotarpį priėmiau tokių didelių, gyvenimą keičiančių sprendimų, kurie mane labai supurtydavo ir pakeisdavo mano gyvenimą (kartais į gerą, kartais į blogą), bet tai manyje sužadindavo jausmą, kad esu gyva.

Vienu metu tikrai buvau pradėjusi galvoti, kad aš negaliu nusėdėti vienoje vietoje, bet dabar berašant kilo mintis, ar tikrai? Ar tikrai aš turiu sėdėti vietoje ir nedaryti tų pokyčių ir priimti tų sprendimų, kurie kartais tikrai apverčia mano gyvenimą? Ar tikrai turiu gyventi pagal šabloninį variantą, kurį įgrūdo man, be mano nuomonės, be mano atsiklausimo, šeima ir aplinka? Gal aš tikrai nenoriu gyventi to nuobodaus gyvenimo ir aš noriu jį matyti įvairų.

Šis kelių dienų išvykimas iš tiesų buvo labai stiprus atitrūkimas nuo relaybės, pabuvimas kitame mieste. Tikrai pasijaučiau lyg būčiau per tas dienas kitokia, O grįžimas namo iškėlė tą grįžimo į realybę jausmą, kai pasijunti, kad gyveni truputi šūdiną gyvenimą ir tikrai suabejoji savimi ir viskuo, ką darai. Tai klausimas, kodėl taip įvyksta? Paprasčiausiai išvykimas yra kaip pabėgimas nuo problemų. Pasikeitusi aplinka mūsų smegenims duoda dopamino, mūsų streso lygis sumažėja, nes tą akimirką nebelieka kasdienių problemų, streso. Tai įneša į gyvenimą romantikos, knygos jausmo, mes išvykę judame, turime daugiau fizinio aktyvumo, besikeičianti aplinka atneša naujų vėjų ir mes tikrai tai akimirkai pakeičiame savo mąstymą. Iki kol grįžtame į tą pačią aplinką, į tą pačią realybę, į tuos pačius namus. Realiai tai yra pabėgimas. Ir toks nuostabiai geras pabėgimas, kurio norėtųsi visada. To jausmo, kad esu čia ir dabar ir mano gyvenimo problemos, o gal vidinės problemos - neegzistuoja.

Kitas būdas, kurį aš tikrai naudoju (esveikai naudoju) yra romanų skaitymas. Esu nuo jų priklausoma, ne tokia priklausoma, kad negaliu be jų gyventi, bet pradėjusi skaityti knygą, man be proto sunku sustoti ir visai neseniai supratau, kad aš galiu tai naudoti kaip būdą padaryti dalykus. Padariusi darbą, galiu save apdovanoti knygos puslapiais ir nors man labai sunku sustoti, bet priverčiu save užversti knygos puslapius. Tai yra vienas iš daugiausia malonumą teikiantis dalykas mano gyvenime. Juokinga net pačiai ant kiek esu priklausoma nuo siužeto ir sukurtų istorijų. :D

Bet žinote kokią išvadą aš padariau? Kad visas šis pabėgimas nuo realybės yra sveikas ir reikia tai įtraukti kuo daugiau į gyvenimą, kad tai būtų ne pabėgimas nuo realybės, o tiesiog dalis gyvenimo. Dalis, kai pramogauji, kai pakeiti aplinką, kai būna smagu ir malonumu. Kai suteikia gerų emocijų. O kaip dar galime įtraukti daugiau fainų emocijų jeigu ne per pramogas? Man tai ypač teigiamai veikia, kai aš pasidarau išvykas iš savo miesto ir aplankau kitus miestelius ir gamtos vieteles. Šiais metais aš pasižadėjau tai daryti bent vieną kartą į mėnesį ir būtent viena, kad skirčiau sau kokybiško laiko be telefono, technologijų, kitų žmonių. Ir ne dėl to, kad pabėgti nuo problemų, kad gyvenimas būtų įdomus gyventi. Niekada nereikia ignoruoti savo problemų, ypač jeigu tai didelės, smarkiai veikiančios gyvenimą. Bet kartais leisti sau pabūti be pastovaus streso yra labai sveika. Labai sveika padėti problemas į šalį ir pabūti be jų.

Šią savaitė tiek, iki kito pasimatymo penktadienį. 😊 Buvo smagu pasidalinti savo mintimis, iš dalies šis rašymas veikia kaip terapija. Dažnai nežinau ką rašysiu ir apie ką rašysiu, bet pradėjus ateina mintys. Ir nors dar trūksta pasitikėjimo savo kūriamu turiniu, kad jis tikrai naudingas ir kad aš tikrai moku rašyti, bet aš vis tai darau ir neleidžiu negatyvioms mintims užvaldyti manęs. Nežinau kur tai nuves, bet darau, kad įpratinčiau save daryti dalykus, kurie man patinka ir sekasi. Darykite tai ir jūs. Iki pasimatymo!

Gabija 💕

Nors dar negalėčiau pasakyti, kad esu toli nuėjusi šiuo klausimu, bet jaučiu, kad pradedu atrasti gyvenimo džiaugsmą iš naujo mažuose dalykuose. Nors žodis pandemija atrodo jau svetimas, bet per tuos 6 metus įvyko tiek visko daug, kad atrodo daugiau nei prieš tai buvusius 6 etus. Labai paprastas paaiškinimas, kad prieš tai didžioji daugumą mano metų buvo mokyklos metai, o ten nelabai daug dalykų vyko. Bet jaučiu kaip socialinių tinklų algoritmo pasikeitimas, TikTok atsiradimas paveikė mane nors man visada atrodė, kad aš pakankamai mažai jais naudojuosi. Na taip, mano scrollinimo laikas nėra ilgas, bet aš atrandu kitų būdų kaip užpildyti „tuščią“ savo laiką.

Kitas dalykas, eiti į ofisą kelis kartus per savaitę yra visiškai jėga dalykas. Jau nuo pat pirmos savo praktikos aš žinojau, kad norėsiu darbo iš namų, laisvo grafiko ir galimybės dirbti iš bet kurio pasaulio krašto. Nors šią dovaną gavau ir turėjau nuo pat pradžių, bet pradirbus 5 metus su šia dovana ir pastaruosius metus jau dirbant sau ir neturint jokių kolegų, pastebėjau kaip pasidarė patogu dirbti iš namų, bet tuo pačiu kiek stipriai atitrūkau nuo realaus gyvenimo ir užsidariau toje namų dėžutėje, kur darau viską – dirbu, miegu, leidžiu laisvalaikį, valgau, sportuoju. Savaitės pasidarė užsidarymai namuose ir nors man labai labai patinka, bet pastaruoju metu jaučiu, kaip darosi vis sunkiau susikoncentruoti, kaip stipriai mano darbo valandos išsiplėčia vien tik dėl to, nes darau ne tik darbus. Kiek mažai beturiu bendravimo su kitais žmonėmis apart nuėjimo į parduotuvę ir pasivaikščiojimų. Bet jokio tiesioginio bendravimo, tik prasilenkimas gatvėse. Matydama, kad mano gyvenimas sukasi ne ta linkme, kuria norėčiau, kad eitų aš ėmiausi veiksmų tam išspręsti. Taip, kaip visada darau – kažkas nepatinka, ieškau atsakymų, keičiu, darau ar įsivaizduoju, kad darau, bet iš tikro nieko realaus nepadarau :D Bet kokiu atveju, ieškau būdų išeiti ir pakeisti situaciją, kuri manęs netenkina.

Mes esame žmonės, kurie kartais labai sudėtingai ieško atsakymų, atrodo, kad pokyčiams įvykti turime daryti labai didelius dalykus, dabar imti atsisakyti viso nesveiko maisto, sportuoti kiekvieną dieną, kai nesportuodavome išvis (laba diena, pertemtpi raumenys ir raisčiai :D), kiekvieną rytą eiti į šaltą dušą ir t.t. Aš irgi buvau tas žmogus ir man labai patiko extrimas, man lengva laikytis disciplinos kelis mėnesius. Bet iš tiesų pokyčiams reikia mažų kasdienių pakeitimų, kurie būtų atliekami be didesnių pastangų tik su trupučiu išėjimo iš komforto zonos. Pradžioje užtenka valgyti desertus 6 kartus savaitėje vietoje 7 dienų, į savaitę kartą išeiti pasivaikščioti, galbūt padaryti ryte 2 min mankštą ir pradėti dėti žingsnį kita koja nei esame įpratę. Tai yra tie maži dalykai, kurie veda prie didelių pokyčių, nes žiūrėk kitą kartą jau ir pati norėsi keltis anksčiau prieš darbą, o galbūt eiti pėsčiomis iki jo, galbūt norėsis gamintis mažiau kaloringą maistą namuose nei eiti valgyti į restoranus. Pradedant mažais pokyčiais, mes pamatysime, kad su laiku gyvenimas pasikeis kardinaliai ir visa tai mums nutiks taip natūraliai ir be didesnių pastangų. Na žinoma, jeigu jūsų tikslas yra užsiauginti raumenis, be sporto salės ir visų sunkių svorių tai neįvyks, bet aš kalbu apie paprastus gyvenimo pokyčius, kurie gerina mūsų gyvenimo kokybę. Galbūt net ir sporto salė taps malonumo, o ne kančios vieta, nes norėsis pačiam eiti, o ne dėl to, kad „reikia ir visi taip daro“.

Kaip gi aš pradėjau keisti savo kasdienį gyvenimą ir iš naujo atrasti gyvenimo malonumą? Niekuo nenustebinsiu pasakydama, kad įgyvendinu tai, apie ką rašiau pirmame įraše – dariau dalykus kitaip nei visada. Tai buvo mano pokyčių pradžia, pradėjau eiti kita koja, priėmiau kitokius sprendimus nei visada, ten kur norėjosi daryti greičiau, dariau lėčiau ir t.t. Esu 100% tikra, kad tai buvo pradžia mano dabartiniams norams ir poreikiams. Tuomet pradėjau galvoti, kad aš būnu per daug užsidariusi namuose ir jaučiuosi lyg būčiau save uždariusi į dėžutę ir taip gyvenčiau kasdieną netgi savo galvoje, savo pasaulėžiūroje. Todėl nusprendžiau, kad pradėsiu į savaitę 1-2 kartus eiti dirbti į biblioteką. Nereikia jokių brangiausių co-working ofisų, paprasčiausiai eini į biblioteką ir mėgaujiesi co-working vieta nemokamai. Nusprendžiau, kad kiekvieną penktadienį ryte eisiu į kavinę ir dirbsiu dėl savo svajonės rašyti. Žinodama, kad man tai gali sunkiai sektis, nes esu pradėjusi labai labai daug kartų ir greitai metusi, turėjau nusistatyti tą pačią dieną, tą pačią valandą, tą pačią vietą, kad kiekvieną savaitę eičiau ir skirčiau tam laiko be jokių pašalinių trikdžių kaip neišplauti drabužiai, įdomus video laukiantis mano „peržiūrėti vėliau“ grojaraštyje ir visos kitos priežastys, kokias tik galiu sugalvoti būdama namuose ir galvodama kaip aš turiu ir man reikia dirbti ties tuos, bet nieko negaliu padaryti. Turėjau susikurti tokias aplinkybes, kad man būtų smagu eiti ir dirbti ties tuo, ko noriu. Tai štai, šiandien yra jau antrasis penktadienis, kai aš sėdžiu kavinėje, rašau jums ir dirbu ties savo tikslu.

Be to, aš visada sakydavau, kad darbas iš namų sutaupo tiek daug laiko – nereikia ruoštis, nereikia gamintis pietų į darbą, nereikia niekur važiuoti. Ir tai yra labai dideli privalūmai, ypač tiems, kurie turi šeimas, bet tuo pačiu darbas iš namų gali tapti ir trūkumu, kas nutiko man. Dabar specialiai „švaistau“ savo laiką ruošdamasi į savo co-working ofisą, einu pėsčiomis ir „švaistau“ laiką kelionei iki jo ir iš jo, netgi einu per aplinkui per perėję nors galiu kirsti kelią per nejudrią gatvę ir tik tam, kad išmokyčiau savo smegenis neieškoti greitų malonumų ir trumpų, nukirstų kelių. Visi didesni pokyčiai iš tikro ateina iš tų mažų kasdienių įpročių kaip ėjimas per aplink, nes tokios situacijos atspindi mūsų sprendimus svarbiose gyvenimo srityse.

Dabar man keistai įdomiai pradeda teikti džiaugsmą važiavimas viešuoju transportu mieste, apima tokia ramybė, kai tiesiog sėdžiu ir mane kažkas veža, ėjimas pėsčiomis iki darbo vietos ir atgal - atrodo jau padariau didelį darbą. Mokymas savo smegenų neblaškyti savo dėmesio ir susikoncentruoti tik į vieną darbą, o ne dar tą pagooglinti, tą pažiūrėti ir pan. Pradedu atrasti džiaugsmą tuose mažuose dalykuose, kurie anksčiau neturėdavo jokio poveikio man, bet dabar po socialinių tinklų eros mokausi vėl gyventi, iš tikro gyventi ir džiaugtis. Nesupraskite klaidingai, myliu socialinius tinklus, tik jų dėka galiu dirbti darbą, kurį dirbu dabar, tik jų dėka galiu rašyti jums.

Pabaigai noriu pasidalinti viena fraze, kuri jau pakeitė gyvenimą nors naudoju dar tik mėnesį laiko. Ją išgirdau iš Em on the brain (galite pasižiūrėti ją Instagrame). Sakykite ją garsiai kiekvieną vakarą prieš einant miegoti ir pamatysite kiek per dieną gražių, nuostabių ir netikėtų dalykų jums nutinka. O kur kreipiate savo mintis, tos vietos auga ir didėja, tad pamatysite, kaip vis daugiau tų netikėtumų nutiks. Aš ją sakau angliškai, nes vertimas lietuviškai nepatinka, tad parašysiu abu variantus:

Everyday I‘m prepared to be surprised by unexpected blessings and opportunities coming my way (vert. Kiekvieną dieną esu pasiruošusi būti nustebinta netikėais palaiminimais ir galimybėmis).

Tai šiandien tiek, lauksiu jūsų pasidalinimų. Prašau rašykite kokie jūsų mažų įpročių pakeitimai atvedė prie didelių ir įkvėpkime vieni kitus.

Ačiū, kad skaitėte, iki pasimatymo kitą penktadienį!

Gabija💕

Šiandien rytas buvo labai paprastas, atsikėlusi išsivaliau dantis, atsigėriau vandens, sudėjau stalo įrankius į vietas ir ėjau daryti Tony Robbins meditaciją, kuri mane kiekvieną kartą nuteikia bent 1% geriau. Tuomet išėjau pasiimti siuntos ir tuo pačiu buvo rytinis pasivaikščiojimas. Įprastai rytais visiškai neimu telefono į rankas apart meditacijos pasileidimo, bet šį kartą jį paimiau laukdama kol blynų tešla pastovės. Pagalvojau, kad reikia pabaigti žiūrėti Valerija Lipovetsky podcast‘ą ir kadangi buvo likę tik 7 min., tai įsijungiau dar vieną, kuriame jau ji yra svečias. Aš visada žavėjausi jos mąstymu, jos gylumu, jos stiliumi, jos asmenybe. Ji visada buvo žmogus į kurį žiūriu su susižavėjimu. Šiandien buvo pirmas kartas, kai pamačiau ją kitame vaidmenyje ir nors ji tikrai pakankamai dalinasi savo gyvenimu, bet šiame podcast‘e pamačiau ją iš kito kampo, o gal tiksliau sakyti jos kelią iki ten, kur ji yra dabar. Na ir ką galiu pasakyti, she got me thinkin‘ (privertė susimąstyti).

Šie metai man yra lūžio metai. Truputi per drąstiškai naudoju šį žodį, tiksliau apibūdinčiau, kad lengva banga mane užplūdo, kai aš noriu pradėti kurti ilgalaikius tikslus. Visada iki šiol gyvendavau metus taip, kaip gyvendavosi, niekada neturėjau didelių planų ir net bijojau planuotis keliones tolesnėje ateityje, kuri nėra keletą mėnesių į priekių, kaip sakydavau „nes nežinau ką veiksiu“. Šiais metais supratau, kad aš jaučiuosi netgi saugesnė, kai žinau ką veiksiu ir kur važiuosiu. Aš susimąsčiau, kad jeigu aš pati nesusiplanuosiu, tai kažkas kitas už mane suplanuos ir nebūtinai tai, ko noriu. Tai ši lengva banga man atnešė norą labiau žiūrėti į ateitį. Tai dar tik pradžia, dar tik 1,5 mėn. praėjo ir užtruks šiek tiek daugiau laiko, kol susiprasiu kur noriu judėti, bet padariau didelę pažangą, kad šiais metais nusistačiau konkrečius tikslus, galima sakyti labai realius, kuriuos tikrai galiu įgyvendinti. Tikriausiai kaip daug žmonių, seniau visada užsibrėždavau tikslus, kurių beveik niekada neįgyvendindavau, nes tiesiog jie buvo neįdomūs ir ne mano. Darydavau, kad tik daryti, bet gilesnės prasmės nebuvo. Bet užtat tai darydavau kiekvienais metais labai nuoširdžiai. :)

Tai kaip gi ji privertė mane susimąstyti? Labai rekomenduoju pasižiūrėti tą pokalbį, jis buvo tikrai labai gilus ir kalbantis apie visą esmę ir aš pradėjau galvoti, o ką aš noriu sukurti savo gyvenime? Ji labai gražiai pateikė pavyzdį kaip jos vyras pasakė, kad gyvenimas yra menas. Tavo gyvenimas yra menas ir turi žiūrėti tai kaip į šedevrą, kurį tapai. Tai ką aš noriu nutapyti šiame gyvenime? Nors tas pokalbis iš dalies sukėlė manyje jausmą, kad aš visiškai nenaudingai leidžiu savo gyvenimo metus, nes neturiu jokio tikslo link kur aš einu, ką noriu pasiekti ir savo gyvenime nekūriu jokios prasmės. Gyvenu tiesiog, kad gyventi, darau dalykus tiesiog, kad daryti, kad užpildyti savo dienas, bet kur iš tikro visa tai mane veda? Aš leidžiu gyvenimui tekėti ir pasiimu iš jo tai, ką jis numeta ant kranto. Aš vaikštau upės pakrante ir susirenku tas nuotrupas, kurias randu, bet nešoku į upės vagą ir neplaukiu kartu. Švaistau savo laiką eidama tai vienur, tai kitur, bet iš esmės neatsisėdu su savimi nuoširdžiai pasikalbėti ir paklausti savęs, tai kur aš noriu nueiti? O toks gyvenimo būdas nei vienam žmogui į naudą neišeina, nes išvaisto savo gyvenimo metus paprastiems dalykams, kai galėtų nugyventi tikrai labai įdomų gyvenimą. Kalbu apie save :D

Toks gyvenimo būdas man asmeniškai kainuoja labai daug abejonių savimi, nes nežinodama kur aš noriu keliauti savo gyvenime, prisiimu kitų žmonių svajonių, užmatytų ir užsinorintų kitų žmonių kelio, o kai greitai pabėga tas noras ir motyvacijos nebėra (kas būna greitai), pradedu jaustis, kad nesugebu įgyvendinti dalykų, nesugebu išlaikyti pastovumą ir pastoviai feilinu (klystu). Taip nutiko ir visai neseniai, pažiūrėjusi instagrame gražaus turinio apie tai, kaip žmonės gavo papildomų finansų, kaip pritraukė auditoriją, ką darė ir t.t., užsimaniau ir aš pradėti dar vieną instagram paskyrą, o jų per savo 5 metų laikotarpį jau esu prikūrusi gal 10 jeigu ne daugiau. O mesdavau nepraėjus gal net savaitei laiko. Klausimas, kodėl? Dabar darosi aišku, kad tiesiog neturėjau tikslo, nežinojau ką noriu su tuo daryti, todėl nebuvo motyvacijos, o tuo labiau noro tęsti kažką, kai nematau kur su tuo nueisiu. Gali būti ir tai, kad tiesiog instagram yra ne man, bet rašyti aš visada norėjau. Net būdama 14 m. esu pradėjusi rašyti blog‘ą, bet kadangi niekas neskaitė, aš labai greitai tai mečiau. Žinoma niekas neskaitė, nes buvo praėję keletas dienų ar savaičių. Jeigu būčiau tuo metu nepasidavusi, kas ten žino kur dabar būčiau. Bet tai nenutiko ir esu toje pačioje situacijoje kaip ir tuomet. Tik šį kartą nusprendžiau tęsti ir pasidariau planą. Nerkime giliau 👇

Sąmoningai suprasdama savo pasikartojantį elgesį, išsikėliau šiais metais tikslą 1 kartą per mėnesį paleisti tekstus. Be įpareigojimo, kad kažkas skaitys, tiesiog rašyti sau be jokių didelių tobulinimų, be noro pasirodyti ar padaryti tobulai. Taip, kaip išeina ir niekas neprivalo skaityti ir iš tiesų niekas jų neskaito. Svarbiausias faktas pastoviai rašyti. Tai šis mano tikslas praeitą mėnesį puikiai pavyko, aš išleidau netgi du tekstus. Man rašyti sekasi lengvai ir galėčiau tai daryti daug dažniau, bet visa esmė yra pradėti nuo mažo starto ir išsiugdyti įprotį, o jeigu norėsiu, daryti tai dažniau.

Per vieną mėnesį priėjau prie tokios išvados, kad aš noriu kiekvieną penktadienį eiti į kavinę ir dirbti ties savo svajone, kuri šiuo metu yra visiškoje pradžoje ir dar labai toli iki kol matysiu realius, akivaizdžius rezultatus. O mano svajonė ir yra tai, ką dabar darau - noriu uždirbti iš rašymo. Noriu, kad mano rašymas paliestų kitų žmonių širdis, kad rezonuotų, pasisemtų žinių ir galėčiau dalintis tuo, kas man tinka, patinka ir padeda gyventi lengvesnį gyvenimą.

Nors man dar tik 27 metai, bet per 7 metus aš sukaupiau tiek daug žinių apie sąmoningumą, psichologiją, traumas, įpročius, išgyvenau daug skirtingų patirčių savo kailiu, perėjau per daug duobių ir tikiu, kad tikrai turiu kuo pasidalinti. Be to, nuoširdžiai tikiu atstrologija ir nors ja gyvendama nesivadovauju, bet tikiu, kad planetos mus veikia ir iš esmės didelės grupės žmonių pereina per tuos pačius dalykus, tik skirtingai patyrimais. Todėl tai galėtų būti puiki vieta pasidalinimams ir bendruomenei. Noriu būti žmonių draugė, mokytoja ir lyderė. Kai niekas neskaito mano šio teksto, labai lengva tai pasakyti, nes niekas nežinos šio tikslo, bet tikiu, kad vieną dieną atsidarysiu šį tekstą ir pamatysiu, kad tai pasiekiau, nes pirmiausia bent lašeliu patikėjau, įsivaizdavau, kad tai gali būti mano realybė.

Nebūsiu ta, kuri slėps, kad vienas iš tikslų ir yra uždirbti pinigus, nes mes visi lyg vieno imamės veiklos, kad galėtume iš to gyventi ir kiekvienas norime mėgautis tuo, ką darome. Man pinigai yra svarbūs, tai mano saugumo uostas, tai galimybė gyventi kokybišką gyvenimą, gauti kokybiškas paslaugas, įgyvendinti svajones. Mano tikslas yra uždirbti 10 000 Eur per mėnesį iš rašymo. Kolkas smenegims atrodo neįmanoma, nes nėra jokio atspirties taško, bet šį kartą tuo tikrai tikiu.

Apie pinigus tikriausiai visi žinome tą pasakymą, kad pinigai laimės neatneša, bet kelionės bilietas atneša. Tad taip ir yra su pinigais, gal patys pinigai ir neatneš tos laimės, bet tai, ką su jais darysime labai galimas variantas, kad atneš. Nekalbu apie daiktus. Kalbu apie patirtis ir kokybę, kurią galime gauti su pinigais. Iš esmės, daugiau pinigų mums reikia, kad mes galėtume gyventi tiesiog sveiką gyvenimą. Nors sveikai maitintis nekainuoja daug, bet pavyzdžiui natūralių medžiagų drabužiai kainuoja labai brangiai, o kad būtum sveikas, jie yra gyvybiškai svarbūs, nes dauguma pigių drabužių šiuo metu yra gaminami iš plastiko.

Toks šiandien mano penktadieninis pasidalinimas. Beliko klausimas, kaip man išpopuliarinti savo tekstus ir padėti žmonėms juos rasti, kai turiu labai didelių problemų su socialiniais tinklais ir man taip sunku išlaikyti pastovumą, nes tiesiog nepatinka kurti visų tų postų, daryti nuotraukas, o tuo labiau reels. Bet galbūt atrasiu sau priimtiną būdą ir atsakymas tikrai ateis.

Na, o kolkas sakau iki kito karto. Truputi jaučiuosi kaip gossip girl rašydamą tekstą. Nors tai nėra apie kitus žmones ir tai gilesni pasidalinimai, o ne paskalos, bet vis tiek yra viduje intriga ir susidomėjimas kas iš to išeis. :D

Iki kito susitikimo,

Gabija 💕

Prenumeruok ir gauk tekstus tiesiai į savo el. paštą. Gali tapti mokamu prenumeratoriumi ir taip palaikyti mano kūrybą.

Subscribe

Grįžtant prie negatyvumo pastaruoju metu. Tikrai jaučiau, kad manęs nebetenkina tas pastovus kritinis balsas, kritikuojantis ne tik mano gyvenimą, bet ir draugų, artimųjų ir man tai visiškai nepadėjo lengviau gyventi. Galbūt prisidėjo ir tai, kad pastarąjį mėnesį jaučiau kelio skausmą, kuris smarkiai paveikė mano kasdienį judėjimą, nebegalėjau daryti dalykų, kuriuos norėjau, net išeiti pasivaikščioti nelabai galėjau, nes jaučiau skausmą. Tikiu, kad labai mažas judėjimas tikrai paveikė mano negatyvumą. Skausmos sumažėjo, bet mintys nepasikeitė. Bet kaip ir viskas gyvenime, ateina savaime. Galit man prieštarauti, kad dalykai neateina savaime, bet ta verslo idėjas, kurią tu sugalvojai, ji neatėjo dėl to, kad tu nusprendei ją sugalvoti, ji tiesiog tave pasirinko ir tuomet tu imeisi veiksmų tai idėjai įgyvendinti. Galim padiskutuoti šioje vietoje, bet tikiu, kad tikrai dalykai ateina savaime. Kaip ir tas „nušvitimas“, kad manęs kažkas netenkina. Kad laikas keisti darbą, laikas keisti draugus, laikas keisti tą poelgį, laikas pasirinkti save pirmoje vietoje. Visi tie dalykai atėjo savaime ir taškas. Taip ir mano suvokimas, kad manęs nebetenkina toks vidinis pokalbis atėjo savaime ir supratau, kad noriu kažką su tuo daryti. Nieko konkretaus nesiimiau, galbūt pagaudavau savo mintis kai kuriomis akimirkos, bet vieną dieną sugalvojau, kad noriu pasižiūrėti naujai išleistą podcastą Em on the planet. Neuromokslininkė Emily McDonalds dalinasi įvairia ir įdomia informacija apie tai, kaip veikia smegenys, ką daryti iš mokslinės pusės, kad pakeistum savo gyvenimą (taip taip, visi mėgstam tuos skambius žodžius ir stebuklingas piliules), bet ji tai pasako tokiais žmogiškais paaiškinimais, kad mane tai labai užkabino. Aš esu „pasinešimo“ žmogus – jeigu užkabinu vieną temą, randu žmogų, kuris rezonuoja, aš jo imu daug, domiuosi ir negailiu savęs :D šį kartą padariau vieną išimtį, kad pradėjau užsirašinėti ką girdžiu, nes dažniausiai aš perklausau, binge žiūriu viską iš eilės ir galiausiai nieko nepritaikau arba greitai užmirštu, nes ta informacija įeina pro vieną ausį ir išeina pro kitą. Tai šį kartą nusprendžiau pasielgti kitaip nei visada (apie ką ir buvo mano praeitas tekstas) ir paimti ir pritaikyti netgi ir nemokamą turinį. Mes natūraliai žmonės nevertiname ką gauname nemokamai ir dažnai nepasinaudojam gaunama informacija, nes nesame už tai susimokėję. O jeigu turime mokėti, tuomet skundžiamės, kad šiais laikais viskas kainuoja. Sudėtingi padarai mes esame :)

Dabar berašydama pagalvojau, kad gal ir žinau iš kur tas niekur nieko noras atėjo žiūrėti jos video. Aš labai tikiu smarkiai savęs programavimo įtaka ir tikiu, kad smegenys įtikintos gali padaryti stebuklus. Prieš eidama miegoti aš nusprendžiau, kad vėl pradėsiu save programuoti, nes tai esu dariusi ir anksčiau ir man puikiai pavyko. Man pavyko užprogramuoti save atsikelti anksčiau, atsikelti laimingai ir dėkingai už šį gyvenimą. Vėliau gyvenimiškos situacijos ištrynė šią programą ir per pastaruosius 4 m. neturėjau vidinio noro tai susigrąžinti. Iki šiol. Smegenys labai stirpios ir jos gali duoti signalus nutikti vienam ar kitam įvykiui jeigu tuo patikėsi, jeigu save tam užprogramuosi, todėl aš nusprendžiau prieš užmiegant sau garsiai sakyti, kad mano kelias gyja, skausmas išnyksta, aš atsikeliu žvali ir energinga. Nuo to viskas prasidėjo ir štai aš čia rašau jums apie savo smegenų programavimą. O kai pradėjau domėtis smegenimis ir kaip jos veikia, tiksliau klausyti podcasto apie tai, kaip pakeisti savo gyvenimą, aš pradėjau prieš užmigdama kartoti sau daugiau dalykų nei tik, kad kelias išgyja. Net dienos metu pradėjau save įtikinėti, kad aš esu verta dalykų. Pradėjau atsisakyti pigaus dopamino ir save apdovonoti juo (nebūtinai pigiu), tik tada, kai padarau užduotį. Nors dažnai mano visi pradėjimai baigiasi nespėjus įsitvirtinti, bet žinau, kad šį kartą viskas bus kitaip, nes dar atrandant visą šią informaciją aš sau pasakiau, kad aš stoviu visiškai vietoje ir mano gyvenimas keičiasi labai po lėta. Ar bent jau mano vidinė savijauta nesikeičia taip, kaip aš norėčiau ir pradėjau analizuoti kas yra negerai. Ir patį svarbiausią dalyką, kurį atradau buvo tai, kad aš jaučiu pastovų, chroninį stresą. Aš niekada nesijaučiu atsipalaidavusi (arba labai retai), aš noriu kontroliuoti visas įmanomas situacijas, aš per daug analizuoju ir pati save atkalbu nuo geresnio gyvenimo (praeitas tekstas apie pasikartojančius veiksmus). Todėl šį kartą aš darau viską kitaip, stengiuosi nebebūti obsesijoje dalykų ir įtraukti į savo gyvenimą pastovumą. Žinoma, tik laikas parodys ar iš tikro sugebėjau išlaikyti pastovumą dalykų, bet po truputi mokausi. :D

Be to, prie mano visų tų negatyvių minčių prisidėjo ir tai, kad mano pajamos pradėjo kristi. Tiksliau santaupos mažėti, o pajamos nedidėti. Labai sunkiai sekasi kaupti, nes pajamos nėra pakankamos, kad galėčiau atsidėti santaupoms, dovanoms, vetsuvėms kitų žmonių, kelionėms. Dėl to priėjau tokią išvadą, kad važiuosiu į fabriką užsidirbti kitoje šalyje. Turėtų būti geras nuotykis ir savęs išbandymas. Turiu nusistačiusi laikotarpį kiek laiko tai daryisu (2-3 mėn.), bus puikus savęs išbandymas dar kartą gyvenime (lyg būtų neužtektinai) ir pažiūrėsim ar tikrai galiu save užprogramuoti sėkmingam laikui ir išlaikyti pastovumą kituose dalykuose. Nes fabrike dirbti yra sunku, bent jau mano toks įsivaizdavimas ir patirtis iš fizinių darbų, bet ar įmanoma užprogramuoti save, kad būtų linksma, lengva ir smagu? Pažiūrėsim ir šį kartą noriu sau įrodyti, kad galiu gyventi kitaip nei iki šiol. Kad galiu gyventi be kančios, kurią visada jaučiau. Tai bus tikrai geras išbandymas man pačiai ir pažaidimas su gyvenime 😊

Tai apibendrinant, pasakysiu kokius dalykus įtraukiau į savo kasdienybę, kad pakeisti save. Po lėta, mažais žingsneliais:

Pozityvus pokalbis su savimi

Savęs programavimas dalykams, kurių noriu – mano kelis gyja, mano kelis sveikas, aš esu laiminga, atsikeliu dėkinga už dar vieną dieną, aš esu verta tokių santykių, apie kuriuos niekada nebūčiau pagalvojusi, aš eus verta būti turtinga ir turėti pinigų, aš esu užprogramuota sėkmei ir t.t. susigalvokit kas jums yra svarbu.

Klausti savęs kodėl aš to nori, kodėl man tai svarbu

Klausti savęs kodėl aš nedarau tai, ką turėčiau daryti ar noriu daryti. Kodėl aš atidedu daryti dalykus, kurių noriu? Reikia prisikasti iki šaknų

Telefone 3 dienos priminimai, kurie ateina tuo pačiu metu kiekvieną dieną (naudoju samsung reminder):

Viskas kas turi įvykti, vyksta pačiu tinkamiausiu būdu ir tobuliausiu laiku. Kas mano – tas ras kelią pas mane. Dievas mane myli ir saugo mane. Antrasis – myliu tave. Trečiasis – kalbėk su savimi kaip su geriausia drauge.

Jūs užsivedat priminimus tuos, kurių jums labiausiai reikia. Man žodžiai yra labai svarbūs, tai mano meilės kalba, todėl tai man yra svarbu. Man labiausiai reikėjo savęs palaikymo, priminimo, kad esu myllima (savęs pačios) ir kad suvaldyčiau savo kontrolę ir pastovų nesaugumo jausmą, primenu sau, kad niekur nevėluoju, man nereikia per prievartą dalykų atvesti į savo gyvenimą, nes jie ateis ir taip. Žinoma, su veiksmų darymu, bet man veiksmas ne problema, man problema atsipalaidavimas.

Afirmacijos

Tikriausiai sunkiausiai išlaikomas įprotis. Esu daug kartų pradėjusi, bet po kažkiek laiko atsibosta, užsimiršta ir įprotis nespėjęs net susiformuoti, dingsta. Nors vis tiek vis sugrįžtu prie afirmacijų klausymo, bet norėtųsi šį kartą nenutraukti bent tris mėnesius.

Tai tokie tie pagrindiniai, labai paprasti ir lengvai įtraukiami įpročiai. Kasdien po kiekvieno įpročio mažą dozę ir žiūrėk gyvenimas ir pasikeis. Linkiu ir jums to. 😊 Čiau

Visai neseniai suvokiau, kad tai yra mano realybė. Aš pastoviai save keičiau, bet rezultatų nemačiau arba jie buvo labai minimalūs, o per daugelį metų įpročiai išlikę tokie patys. Kodėl man nepavyko išeiti iš to pačio užburto rato?

Neseniai žiūrėjau ir klausiausi Rasos Jusionytės tinklalaidę su AIMI studijos įkūrėja Aida. Ji pasakė, kad kai kažko nori, imasi neįprasto veiksmo. Tikriausiai tie žodžiai man taip įstrigo, kad pastaruoju metu pradėjau jausti tai, kad aš pati save laikau savo kalėjime. Niekada sąmoningai nesusimąsčiau apie tai, kad save esu įkalinusi, nes atrodė, kad tiek visko darau, vis keičiuosi, priimu drąsius sprendimus. Tiesa tokia, kad aš tik savo galvoje imiausi veiksmų. Meditacijos, afirmacijų klausimas. Kursų išklausymas ir po pabaigos metimas visko, ką ten išmokau. Man atrodė, kad aš tikrai imuosi veiksmo, bet realybė buvo visai kitokia.

Mano tikrieji veiksmai, gyvenimo sprendimai mane laikė toje pačioje situacijoje. Pavyzdžiui, nusistatau pasiekti tam tikrą pinigų sumą savo santaupose, bet man taip smarkiai užsireikia kažkokio daikto, bet galiausiai aš jį panaudojusi trumpą laiko tarpą padedu į šalį. Taip aš save finansiškai laikiau toje pačioje vietoje. Per 2 metus sukaupiau pinigų sumą, kurios norėjau – 3600 Eur, bet išėjau iš darbo, mano pajamos sumažėjo ir automatiškai sumažėjo mano santaupų sumą. Trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Kita situacija – gyvenau ilgą laiką darbiniame chaose, dirbau kitiems ir visada buvo priežastis, kodėl tas chaosas egzistuoja.

Kuomet pradėjau dirbti pagal individualią veiklą ir galėjau savo darbus dėliotis pati, aš toliau gyvenau chaose, nes nesąmoningai sabotavau save ir priimdavau sprendimus, kurie man nebuvo palankūs. Na ir žiūrėkime, aš vėl tame pačiame chaose ištįsus metus ir nesugebu susitvarkyti. Visada viduje buvo jausmas, kad aš tiek daug darau, bet vis tiek esu ten pat, kur ir prieš tai ir niekaip nesugebu susitvarkyti savo darbų, nes visada atsiranda kažkas svarbaus ir naujo arba pati susigalvojau kažką naujo. Taip save laikiau tame pačiame rate. O gal tiksliau reikėtų sakyti, kad tose pačiose emocijose? Nes išorinė aplinka vis dėl to pasikeitė.

Tas mintis ir veiksmus pagauti labai sunku. Tam reikia tokio didelio sąmoningumo, kad tiesiog pastebėtum kaip pats priimi sprendimą likti ten pat. Kaip aš supratau, kad darbe pati renkuosi būti savo chaose? Vieną dieną aš jaučiausi emociškai ne taip gerai, nes turėjau problemą su keliu. Sėdėti toliau nebegalėjau, dirbau šiek tiek gulėdama. Kadangi turiu laisvę rinktis, galiu atidėti darbus ir nuo to niekas nenukentės. Tik aš. Ir jau ateina mintis į mano galvą, kad gal nebedarysiu šiandien daugiau darbų, nes prastai jaučiuosi ir va čia save pagavau. Jeigu aš šiandien nedarau, aš vėl viską nukeliu į vėliau ir vėl paskui atsiduriu tame pačiame chaose ir tą akimirką nusprendžiau, kad pasielgsiu kitaip. Aš sėdėjau, dariau tuos darbus ir po to buvau tokia laiminga, kad nenukėliau, bet pasirinkau juos padaryti. Tą akimirką manau ir įvyko mano mini lūžis, kai pradėjau pastebėti kaip save sabotuoju likti ten, kur esu.

Tad klausimas dabar tau, o kada tu save sabotuoji ir palieki save toje pačioje situacijoje, kuri tavęs netenkina tik dėl to, nes atrodo tokia tavo savijauta, nuojauta, mintys ar kitos priežastys? Kada tu pateisini savo veiksmus, kurie nebūtinai yra tau naudingi?

Man atrodo, kad dažnai yra tai, kad mes, ar bent jau aš, maišau nuojautą su pasąmonės keliamomis mintimis. Pasąmonė yra labai sudėtingas mechanizmą, kurį sunku suprasti. Tuo pačiu tai labai didelis pagalbininkas mums ir susidraugavus galime programuoti save sėkmei, jeigu tik sąmoningai prisimename tai daryti. Bet pastebėti ir suprasti savo mintis gali būti sudėtinga. Gali būti labai sunku pagauti save akimirkoje, kai priimame sprendimą iš senos programos, kuri mus laiko prirakinę. Dažnai tos mintys atrodo tokios tikros, kartais jos maišosi su nuojauta ir labai sunku atskirti, kad aš tai padariau iš meilės sau ir savo gerovės, o ne iš senų programų, kurios nebetarnauja.

Šioje vietoje aš radau sprendimą, kuris yra lengvas, bet tuo pačiu sunkus priklausomai nuo situacijos. Lengvas, nes gali jį naudoti paprasčiausiose situacijose, sunkus, nes reikės taikyti ir sudėtingesnėse situacijos.

O tas sprendimo būdas yra daryti kuo daugiau dalykų priešingai negu visada darydavai. Pateiksiu pavyzdžius. Į mėnesį kartą perki traškučius. Tai tavo comfort maistas, žinai, kad nėra gerai tavo kūnui, kaip ir galėtumei be jų išeiti iš parduotuvės, bet nusprendi save palepinti. Ir kartais to reikia, bet žinai, kad suvalgius tavo emocinė ir fizinė būsena pasikeis ne į gerą. Vietoje to, kad pirktumei tą pakelį traškučių, tu pagauni save, kad nebenori gulėti toje duobėje ir išeini iš parduotuvės nenusipirkusi jų. Nors kartais jeigu tikrai stipriai trokšti traškučių, juos ir reikia nusipirkti ir suvalgyti, bet jeigu jauti, kad be jų gali gyventi, tai praeik ir pasirink meilę savo kūnui, o ne trumpam malonumui.

Kitas pavyzdys, viskas iš mano gyvenimo. Siuntų išsiuntimas. Esu tokia people pleaserė, kad man labai baisu sukelti kitam žmogui nepatogumą, nemalonius jausmus ir vengiu tai daryti kiek tik įmanoma daugiau. Net siųsdama siuntas per paštomatą aš stengiuosi neužlaikyti žmonių, kad tik jie neturėtų laukti ir nesukelčiau jiems nemalonumo laukiant. Aš taip greitai stengiuosi viską suvesti, atsispausdinu lipduką, leidžiu žmogui pasiimti savo siuntą ir tik tada tęsiu savo siuntos siuntimą. Tik kad žmogui nereikėtų palaukti kelių minučių. Bet vieną dieną aš pati laukiu kol žmogus išsiųs siuntą ir jis neskubėjo, darė tai įprastu, normaliu greičiu. ir aš laukiau, tai buvo tik kelios minutės, bet aš žiūrėjau kaip jis siunčia siuntą ir manyje kažkas pasikeitė tik tą akimirką dar nesuvokiau. Sekantį kartą, kai turėjau išsiųsti siuntą, už manes laukė du žmonės ir aš jau norėjau skubėti, tik kad nesukelti jiems nemalonumų, bet tą kartą netgi ilgiau užtrukau, nes reikėjo per el. paštą atsidaryti lipduką ir tai užtruko daug ilgiau, bet aš sau pasakiau, viskas gerai, išbūk su tuo nepatogumu, žmonės palauks. Aš pasielgiau priešingai negu elgiausi visada ir tokios smulkios patirtys man leidžia mokytis būti nepatogume su kitų žmonių jausmais. Gal tai skamba kvailai, kaip tokie dalykai gali tave pakeisti, bet tas pokytis ir susideda iš mažų dalykų. Be to, maži veiksmai nesukelia streso ir didžiulių emocinių šuolių jūsų kūnui kaip kad grandioziniai pokyčiai. Taip jūs pratinate savo kūną po truputi prie pokyčių.

O žiūrėk jau už savaitės laiko ir draugei pasakiau apie savo jausmus, kurie nebuvo labai malonūs, kai dar prieš savaitę laiko būčiau tylėjusi ir palikusi viską savyje. Galbūt problema ir yra tame, kad mes visada manom, kad turim imtis didelių, gyvenimą keičiančių veiksmų, kad kažkas pasikeistų, bet iš tiesų mums reikia keisti savo mažus kasdienius veiksmus ir taip mes nukeliausim toliau ir su daug mažiau streso.

Grįžtant prie Aidos, savo podcaste ji paminėjo, kad tas veiksmas, kurį ji atlieka nėra tiesiogiai susijęs su tikslu. Ji pateikė pavyzdį, kaip norėdama daugiau uždirbti išeina pabėgioti. Tad aš irgi nusprendžiau, kad dabar elgsiuosi kitaip nei visada. Kai norėsiu kažko, išeisiu į muziejų, išvažiuosiu kur nors ar dar kaip nors smagiai praleisiu laiką. Tas vienas veiksmas, kurį tu atliksi gali būti toks mažas kaip kad vietoje kavos ryte atsigersi arbatos ar vandens, o galbūt visą dieną išbūsi be kavos. Iš tiesų pagalvojus, juk Visata nesakė, kad tas veiksmas, kurį tu turi atlikti yra būtent susijęs su tuo tikslu. Žinoma, jeigu tu pastoviai darysi viską tik ne tai, ką reikia, tai jis irgi stebuklingai nepasidarys, bet retkarčiais įterpti į savo darbotvarkę kaip darbinę užduotį, kažką priešingo ir visiškai su tuo nesusijusio yra naudinga. Taip paįvairinsi ir savo gyvenimą, nebus taip nuobodu gyventi.